← Atgal

Nuomonė iš šalies

Nuomonė iš šalies
Ramunė Vakarė

2012-04-27 11:03:50

Moderatoriai  iš balandžio 16-23 d  laikotarpiu skelbtų kūrinių atrinko septynis geriausius:


1. kaip lietus - „Baimė“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62102/

2. Nikajis - „įžvalga“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62123/

3. Ražas - „Pakeliui (8)

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62129/

4. spilgutė - Per vėlai“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62162/

5. Nijolena - „Tūkstantis tiltų“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62170/

6. Iglė - „Atsisveikinu. Juodraštis II“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62165/

7. juozapava - „Užkalbėjimai“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62230/

 

Paprašėme šiuos kūrinius pakomentuoti žmogų, kuris savęs nelaiko nei profesionalu, nei grafomanu.

 

1. kaip lietus - „Baimė“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62102/

 

Nuomonė iš šalies: gal geriausias eilėraštis iš tų, kuriuos man parodė. Mažai šlubuoja rimas, aiški idėja, neplūduriuojat neaiškiose miglose, kaip daug kolegų. Tačiau randu keletą pastabėlių, kurios gal bus naudingos ateičiai.

1. Nereikia idėjos aukoti dėl rimo. Pirmiausia – aiški mintis, dėl to patarčiau po pirmo užrašymo perrašyti proza savo tekstą – ar atlaiko logika? Pirmi žodžiai užduoda temą tolimesniam eilėraščio vyksmui, tačiau pirmos eilutės Ant savęs aš daugiausiai nirštu, /  Net naktim šokinėju paklaikęs toliau nepasiteisina, pasirodo – ne, pykstam ne ant savęs, o ant tų bailių. Na, paskui, aišku, ir ant savęs.

2. Jei jau rimuot, tai ir žiūrėt, kad eilutė plauktų neužkliūdama: Ir naiviai pagalvojau: sulaukėm. Gal tuomet: Ir naiviai galvojau: sulaukėm.

3. O jei pamėginus verlibrą? Ir paskui vėl eiliuot. Net vienam eilėrašty paderint kelias rašymo manieras? Pabaigoj vengti moralo, ar kaip jis tenai, neišaiškint iki galo – telieka kiek paslapties.

 

2. Nikajis - „įžvalga“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62123/

 

Šiaip mielas ekspresionizmas, geriausios eilutės, mano galva, paskutinės kiekvienoj strofoj, jos įdomiai pasuka visą vaizdą į patį pasakotoją.

Patarčiau po parašymo  taisyti, netikint, kad viskas, ką parašiau – genialu. Ir jei eilėraštis žiūrėtųsi geriau be kurios eilutės, tai ir braukti ją be gailesčio. Vengti įmantrumo: naiviuose nakties šnopavimuose dar negęsta neonas. Ir humoro atsisakyti, jei eilėraštis ne humoristinis: paranojiški kojų judesiai ir smirdančių kojinių tvaikas. Priimki kaip žaidimą: ar eilėraštis nukentės, jei:



xxx

 

    mirė vakaras

    laidais praskuodžia vėlyvasis tramvajus kaip niekad ištuštėjęs

    ir taip begėdiškai mauroja kažko ištroškusios katės

    rodos taip ir tau

 

    nieko asmeniško

    keli sudūlėję prisiminimai apie seną kaimo trobą

    fotografija su pakrypusiu horizontu virš merdinčios jūros

    pasiutusiai gilios Jos akys kaip ašmenys veriančios

    rodos tik vakar

 

    gimsta rytas

    kažkur čepsi pogrindžio pelės

    pasiutusiai sunku pabusti

    (pasiutusiai gilios Jos akys kaip ašmenys veriančios)

    vis nestojant kvėpavimui

   

3. Ražas - „Pakeliui (8)

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62129/

 

Suprantu pagundą pasakyti stipriai, paveikiai ir skambiai, bet patariu save sugriebt ir neleist įsisiautėt rašyti bet ką, kad tik skambėtų. Siūlyčiau paskui blaivia galva pasitikrint – o ką čia pasakiau. Dėmesį skirti ne tiek rimui, kiek paieškoti originalesnės metaforos. Bet, meldžiu, nepasiduokit filosofavimui. Iki pusės eilėraščio dar visai įdomus peizažas su belenktyniaujančiais vabalais. Štai per vidurį eilėraštį nutraukiu – ar jis liko blogesnis?

 

    Verdenės gyvos almančio beržyno.

    Baltakamieniams vėjas karčius pina.

 

    O vandenys nurimę, tykūs, skaidrūs.

    Saulytės lūgnių užsimiršę braido.

 

    Ne sraunumoj, užutekio ramybėj

    Čiuožikas ten su laumžirgiu sulygo,

 

    Kuris greičiau apskries salyną lūgnių,

    Tarp žalių lopų žaižaruoja ugnys.

 

    Sakyk, kas įžiebė godumą goslų —

    Žydėt, žavėt aistringai, dosniai?

 

    Iš vandenų tylos, iš maurų tamsumynės

    Iškyla žalios salos lyg gyvybės syvai.

 

   Vasarvidžio nakty širdis jau alpsta

   Nuo kūno šilko ir nuo lūpų karščio..

 

    Naktis trumpa. Naktis tokia trumpa.

    Tamsa neklausinėja nieko.

 

Nė kiek ne blogesnis, tik numetėm bereikalingą griozdą, eilučių „kvėpavimą“ pataisėm. Jei jau rimuojat, tai būkit malonūs, išvinguriuokit kaip reikiant, kad kvėpavimas nestrigtų. Ir taip reiktų sau būti reikliam, pasimokyt iš meistrų, tokių kaip Strielkūnas. Rilkė labai didis, bet čia jis visai netinka. O dar – Duino elegijos... pats sunkiausias jo veikalas.

Rašykim kaip gyvas žmogus gyvam žmogui. Be papildomos didybės. Poezija –  ne filosofiniai apmąstymai, o kažkas kita.

Graži eilutė tamsa tikrai neklausia. Nuo jos ir reikėjo pradėt. Jinai teikia vilčių, kad galit rašyti. Prasirašysit.

 

4. spilgutė - Per vėlai“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62162/

 

Ir vėl rimuojam dėl rimavimo. Ieškom efekčiukų. Na susimildama pasakykit, kas norėta pasakyti eilute Delčios blakstienos užkeikimą pakaria? Patariu saugoti eilėraštį nuo bereikalingų blizgučių. Kiekviena frazė turėtų įtikinti, kurti meninį vaizdą, kurį skaitytojas matytų. Į pabaigą visgi eilėraštis atsigauna, nusimeta bereikalingas įmantrybes:

 

    Atodūsiais nusėdusi rožančiuje

    Lemtis atsimuša į seną varpinę.

 

    Kurioj apsnūdęs varpas atsikosti:

    Ne per vėlai melsvom srovelėm liejame

    Dažus – išblukus sutemų prijuostei?..



 Šitose eilutėse matau visą eilėraštį.

 

5. Nijolena - „Tūkstantis tiltų“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62170/

 

Jaunatvės jėga jaučiasi, kuri daug ką atperka. Pabaiga išsigrynina, tačiau pradžioj įmantrybes valyčiau – keistai skamba tie dviskilčiai, ir filosofavimai nieko neduoda: Kiek padaro žalos neišmanėlis krėsle teisėjo? Be jokio gailesčio pirmą strofą braukčiau. Kai jau pirmas įkarštis praėjęs ir tekstas parašytas, siūlyčiau apsiginkluot logine minties seka ir išravėt visas piktžoles ir išpurtyt kiekvieną grumstelį. Tai yra nelengvas darbas, bet kitaip tobulėjimo nebus. O vidutiniokais juk taip nesinori būt. Sėkmės, nepameskit tiltų ir tiltelių. Martinaitis rašė apie tūkstantį malūnų, bet tai nieko.



6. Iglė - „Atsisveikinu. Juodraštis II“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62165/

 

Teisybė – atrodo juodraštis. Padrikoki, atskiri vaizdai, bet – geri, paveikūs vaizdai. O tai jau daug. Visai nedaug reiktų jautraus paredagavimo ir eilėraštis būtų pirmas šioje kompanijoje. Šaunuolė – tikra meilės lyrika. Tokie eilėraščiai padeda jaunam žmogui išgyventi tamsiąsias naktis.

 

7. juozapava - „Užkalbėjimai“

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/62230/

 

Ir šitas geras eilėraštis. Jaučiasi rašymo patirtis, nė kiek nešlubuoja. Kai kurios eilutės – išnešioti šviesos užkalbėjimų – nuostabus poezijos dvelksmas, kai kas nori erzinti (turbūt sąmoningai to siekiama) – dantukai į laikrodžius kalas geltonai, kitur prašosi tikslesnio žodžio – nesinori sutikti, kad gemalo veidas.

 

Šaunuolė Juozapava. Ji šitoj kompanijoj brandžiausia, po jos tegul bus Kaip lietus, paskui – Iglė su jaunatvišku polėkiu, o paskui jau kaip Dievas davė.

 

Pagarbiai – Kelmas

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2012-04-28 13:04:01

Jei mane pažinotumėte gerb. spilgute, suprastumėte, kad mano tikslas ir yra nekonfliktinis susikalbėjimas. Geros dienos ir oro.

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2012-04-28 10:53:30

Labai džiaugiuosi, kad be didelių priešpriešų, mes prieiname prie skirtingų kūrybinių dirbtuvių egzistavimo ŽŽ erdvėje galimybės ar net būtinybės. Gal tai privers mus naujai mąstyti, o ir oficialiai kokybiška pripažintos kūrybinės krypties atstovus būti atlaidesniais kūrybinėms "atskirties grupėms". Jei yra požiūrio ar skonio skirtuma, dar nereiškia, kad vienas iš oponentų neturi teisės savu darbu įrodinėti savą teisumą. Kas gi teisus. Ar Mocartas ar Soljeris. Nejau norint rasti tiesą reikalingas visiems žinomas problemos sprendimo kelias. Gal, vistik, geriau viską įrodyti darbo vaisiais juos išgryninant bendraminčių rate. Gal nė nežinome, kokių šedevrų taip galėtume sukurti.

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2012-04-28 09:58:23

Pritariu spilgutei

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2012-04-27 22:08:26

Gerbiamas vertintojas Kelmas nesuprato kaip lietus eilėraščio...Teisingai pastebėjo Vlabur. Aš — dešimt iš dešimties, be išlygų. Nuo nuosavos baimės nepabėgsi...

Gerbiamai Karilei: ar tu ruošiesi, ar tu nesiruoši — pripažinimas nei ateis, nei pabėgs. Jis tik akimirka, jo kaskart reiks daugiau ir daugiau...tarkim liga.

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2012-04-27 14:23:00

Dėl „Baimės“ (kaip lietus), manyčiau, bereikalingos priekabės. Yra nuojauta, kad kūrinys inspiruotas asmeninio potyrio, parašytas vienu prisėdimu ir baigiamas tikrai ne moralu.

O pasiūlymuose varijuoti – kyšo neatsakingo stūmimo eiliakalystėn ausytės.

Ir gana nemažos...

Vartotojas (-a): Karilė

Sukurta: 2012-04-27 14:21:21

Ačiū Kelmui. Man labai patiko aptarimas.

Ir patarimai konkretūs, taktiški, ir kartelė neužkelta pernelyg aukštai, kas mūsų vartotojus, nesiruošiančius būti pripažintais poetais, o tik išsakančius, kas ant širdies guli, labai dažnai glumina.

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2012-04-27 10:04:29

Sveikinu, o labiausiai pabaigoje paminėtus.