Vertinimo komisijos sprendimas:

 

 

„Pasimatuot tave“ Pelkė – prizas: foto albumas „Šarnelės šviesa“.

 

 

„nebylus...“ Liepsnelė – prizas: daliuteisk knyga „Kasdienybė“.

 

 

„Už daugėjančių mylių, kalnų ir gilėjančių marių...“ konsjeržė – prizas: CD „Dainuoja Kukumbalis“.

 

Sveikiname nugalėtojus!

 

 

Turėčiau parašyti, kaip man buvo sakyta, kaži kokį tai apibendrinimą šio konkurso, kuriame gausu draustinų žodžių, tačiau šiame rašinyje, jei gerai suprantu, galiu juos vartoti; taigi pradėkime šį rašinėlį taip: „ir tai ką angelu aš vadinu/tebuvo meilė ir gyvybė“. Taigi, pradžia lyg ir padaryta, dabar būtų galima pasvarstyti (kad jau tokia tema), kokios gi galėtų būti tos meilės akys, – gal šviesiai žydros, tokios žydros, kad net truputėlį žalsvos, žalsvos arba žalios, kaip A.Mackus rašė: „Žalios, žalios! / Aš noriu tik žalios“; bet tikriausiai, tikriausiai jos rudos, o jeigu jau visai tikrai – tokios rudos, kad net juodos. Būna kartais pasižiūri į tave ir trenkia, ir taip trenkia, kad nėra kur dėtis, bandai slėptis, apsikloti galvą, o ji – šast – ir pakiša audrą po paklode. Tada jau nieko, belieka laukt, kol aušra (arba Aušra) visa tai išblaškys ir naktiniai regėjimai taps veik neapčiuopiami. Ir nėra ko pirštu rodyti į ąžuolą ar beržą už lango – vargu ar jie duotų parodymus tavo naudai. Delčia – kitas reikalas, parodymus duotų, bet dieną šiosios su žiburiu nerasi. Taip žmogus ir įkliūni, keliesi, niūrus pėdini į lauką, pastukseni į eglę (arba Eglę), kiūtini prie ežero ir valaisi dantis. Ir staiga toks garsas – lyg sprogtų pasaulis. Apsidairai ir supranti: gėlė išsiskleidė. Šypteli šiltai šito stebuklo gelmei (arba Gelmei), gelmė (arba Gelmė) atgal nešypteli. Taip ir eina gyvenimas kažkur pro šalį, o tu pasilieki su dantų šepetėliu burnoj. Ir gulbė atskrenda, ir nutūpia, visai visai arti. Ir kažkas taip suspaudžia, taip, kad darosi aišku, nėra jokios vilties – „iš ilgesio visa tai“, tik iš ten. Ir jokios išeities. Ir jausmas lyg suptumeis valtyje, tartum jūroj... ir veidu nubėga kaltės šešėlis lyg būtum ką užmušęs. Ir šepetėlis iškrenta ant žemės, ir kančia jį kelti, ir pasilenkt klaida neatitaisoma. „...senas/sužeistas kleve// abu esam dulkės/tik aš/dar dulkesnis“. Šioj ryto kryžkelėj, šitam klampiam laike. Ir jau sunku pasakyti, ar tikrai, ar tikrai prieš ketvertą dienų vaikščiodamas aptikau lakštingalos lavonėlį. Gal tik man taip atrodo, gal ta lakštingala tik piešinys ant mano lango... Ji atgyja, kuomet į ją dūžta lašai. Labai sunku susigaudyti, kuomet „mano sapno sode tyliai lyja / asiliukas slyva pirosmanis / vaiko žvilgsnis ir lauko lelijos / štai ir visas gyvenimo menas“. Daugiau turbūt nieko ir nėra... nei šios liepos (arba Liepos), nei to lietaus. Ir kas belieka, tikėtis, jog „Likimas vėlei bus man maloningas“ kaip buvo maloningas šių eilučių autoriui? Jam jau lengviau, guli sau medžio dėžutėj, dabar jau yra pilnas meilės, pilnas mėnulio, šviesos. Toliau – naktis. Toliau „ligi gerosios vilties / nevilties...“ nes kas gi kitas, kas gi daugiau tau paseks pasaką? Apie pavasarį, kuriam tavęs pavydžiu. Apie kūnus pelenais išbarstytus pavėjui. Apie visas pilnatis – vilkų saulutes. Apie karalių, kuris visai jau nupušęs. Apie tai, kad jei stotų pūga, mes turėtume glaustis vienas prie kito ir šildyti. Ir rasa ant tavo kaktos. Ir sunku pasakyti, kur tavo ranka, o kur mano. Vėl rytas, vėl rytojus ir neapsakomai svarbaus kažkas praleista, ir atgal nebesugrįši. „Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus“. Ir tavo akys rudens. Ir sapnas tęsiasi. Ir vėl saulė (kas gi atspindi jos šviesą?). „O sielai beveik/ Prousto pastangos. Kartais išsprūsta...“ skausmelis, palaksto, sugrįžta snaige. Atsiveda sniegą speigo sparnais. Dūžta stiklas, svajonės (kuo kvepia svajonės?). Šerkšnas braunas į vidų, meta ant širdies šešėlį, ir imi rėkti, blaškytis... tada stoja tyla. Tik šukės gurgžda po kojom. (Jas reikėtų sušluoti, užkasti po uosiu kartu su kitais brangiais niekučiais). Vėl vakaras, sunku pripažinti, bet tikriausiai tai visada vienas ir tas pats vakaras. Vandenynas, vartai, varteliai, ritasi bangos, kartoja bangas tavo plaukuos, atsimenu, kaip persirišai juos vaivorykšte. O vasara? Nepamenu tokios... o tavo veidas ir tas vėjas kylantis, ir tavo veidas ir tas vėjas, kylantis, ir tavo veidas vėjo veidas... „mes jo paklausėm: o kas rabi tikra? / visiškai tikra tik viltis“ šitoj žemėj. Kai stos žiema, ir žvaigždės tos, kurios yra seniai, seniai už tavo lango, ir tu šukuosies plaukus ir viskas šitaip paprasta ir paprastai, tiktai svarbiausia – nenustok tikėjimo, svarbiausia nenustok troškimų. Ir jei kas nors tave pažins visoj šioj žodžių beprotystėj, – pirmiausia jo paklausk, o „pele, pele, pas ką žiedas žydi?“

P.S.: regis nieko nepraleidau, viską perskaičiau. Ir buvo kas patiko, ir buvo kas ne. Toks tad apibendrinimas.

 

  

Puikus. Nuoširdus ir prasmingas. Provokuoja filosofines mintis apie tarpusavio ryšį. Prasmingas palyginimas ,,sudyla akmenys it sunkūs žodžiai“, pasakytas eilėraščio pradžioje, tarsi gauna atsaką pabaigos eilutėse: ,,likom dviese ištirpę ledo spindesy“. Susvetimėjusioje visuomenėje žmogus negirdi žmogaus, netgi nemato jo skausmo. Laikas yra didysis gydytojas, žaizdų tvarstytojas, visa, kas buvo negera ir pikta, sutrupa, suskeldėja. Deja, tarpusavio ryšys irgi lieka paliestas tos žaizdos, negalima visiškai visko išgydyti.

 

Nuoširdžiausias eilėraštis. Nuosekliai reiškiami jausmai, jaučiama emocijų raida. Turinys neatsiejamas nuo raiškos – kalbama paprastai, bet kartu ir nepaprastai: metaforos (,,Manieji dūžiai virpa nuo gaisų“), personifikacija (,,Trapi būtis mane ne kartą lenkė“), prasmingas neiginio panaudojimas(,,Nenoriu gest. Nenoriu degti vangiai“). Pastebėtina lyrinio subjekto nuotaikos kitimas, jausmų ir emocijų raida. Skyrybos klaidų pasitaiko.

 

 http://www.zaliazole.lt/viewstory/sid/61162/

Stiprus eilėraštis. Giliai perteikta vidinė būsena, sopulys jaučiamas. Gerai įpinti bibliniai motyvai (,,Maldaknygėj raides išmėtė mano sopulys...“). Kai žmogus neišklauso žmogaus, belieka tik maldaknygė ir žvilgsnis į ten, kur visi girdimi...

 

Kalbant apie visą konkursą, galima sakyti, kad poetai ieško kuo įmantresnių formų, netgi žodžiai – kuo painesni, tuo jie dar giliau įklampinami į poetinį liūną. Deja, poetiškas žodis turėtų būti švarus, nes kalbama apie jausmus, perteikiamos emocijos. Kai kurių autorių kūriniai yra jausmingi, šilti, ieškoma žmogiškojo ryšio, o kai kurie labai paprasti – žodžiai paklūsta rimui. Tiesa, galimas ir toks atvejis – žodžių, tinkančių pagal skambesį, ieškojimas (juk taip darė Henrikas Radauskas, ieškojęs žodžių muzikalumo ir kūręs estetišką vaizdą). Deja, šiuo atveju konkurso dalyviai lieka toli nuo Henriko Radausko. Tačiau puiku, kad žmonės apskritai rašo, kad bando įvilkti žodį į poetiškus rūbus, nes susvetimėjusioje visuomenėje labai trūksta šilumos, apskritai, jau pasiilgome jausmų.

 

Pastebėjau, kad konkursui atsiųsti eilėraščiai yra liūdni, nostalgiški, juose dominuoja žodžiai, susiję su sopuliu, gėla, rauda. Taip jau yra, kad meilė ar kitoks žmonių ryšys dažniausiai tampa skausmingas, nes susitikę žinome, kad ateis laikas ir išsiskirti. Kartais tai priklauso nuo aplinkos, o kartais – tiesiog nuo paties žmogaus pasirinkimo. Apie tai išsakoma eilėraščiuose. Burtažodis tampa vienu iš skausmingųjų poetinių perlų.

Pavyzdžiui, Laimužės http://www.zaliazole.lt/viewstory/sid/61003/ nuoširdus išpažintinis eilėraštis, daug gilaus jausmo. Taikliai renkami žodžiai minčiai perteikti. Kam ta svetimybė ,,idant“? Arba Markatnos Vasarės http://www.zaliazole.lt/viewstory/sid/61082/ prasmingas eilėraštis, jausmingas, gilios metaforos. Deja, eilėraščiuose pasitaiko labai nemažai ne tik stilistinių, bet ir skyrybos bei rašybos klaidų. Šito jau tikrai neturėtų būti – raštingas žmogus yra kultūringas žmogus. Poezija yra ne tik menas, poezija yra ir kultūra.

_____________

Dėkojame vertinimo komisijai.