1. klevas - „*“

2. Liepsnelė - „be ribų“

3. Jei būčiau čia - „Artimi“

4. einu_ „Vasario rytas“

5. Barabas - „beprasmiškas viršlaikinis budimas“

6. kaip lietus - „Budo sniegenos“

7. Laumė Maumas - „Pelkė“

 

Novelė „Pelkė“, mano galva, ganėtinai profesionali, paveiki, psichologiškai motyvuota, glausta ir kartu daug aprėpianti . Joje įžiūrėjau subtilių užuominų į mitologiją, tautosaką ir dabartį, kurioje kažkodėl gyvename ne taip, kaip norėtume. Pelkė – tai, matyt, įtempti žmonių , pilnų tuštybės, tarpusavio santykiai, susvetimėjimas, nesusikalbėjimas, pyktis, vulgarusis materializmas, viską naikinantis girtuokliavimas ir t. t., ir pan. Gal todėl žalia – vilties ir gyvybės – buto sienų spalva Vilmai asocijuojasi su pridvisusia pelke ir užžėlusiais krūmynais, gal todėl tik peilio ašmenys tegali kūrinio heroję išvaduoti iš nemylimo, atgrasaus žmogaus glėbio. Gerai, jei tai tik autorės vaizduotė. O jeigu šiurpi realybė? „Aš ir jį (mistinį Žilvį – V. V.) nužudžiau... Savo žodžiais aštriais, kaip ką tik pagaląstais dalgiais užkapojau (...). Aš jį vėl sukursiu... Sukursiu ir vėl nužudysiu... Tai neišvengiama... Amžinas prakeikimas...“ Kaip novelės herojei Austei gyventi, džiaugtis, kilti aukštyn, būti laimingai, jei ji , „ keistas MEDIS“, norinti apsisaugoti nuo visuomenę kankinančių piktžaizdžių, auganti „ šaknimis į dangų, šakomis į žemę... Šakomis į žemę, šaknimis į dangų... Šaknimis į dangų, šakomis į žemę...“ ( labai reikalingas, įspūdį stiprinantis pasikartojimas), niekaip negali iš tos pelkės išsikapstyti? Austė tarsi prašo mūsų padėti jai susigaudyti painiame gyvenime, pasirinkti nekintamas, amžinąsias vertybes, nes dangus taip vilioja , taip traukia... Ir Austės užmėtyti akmenimis neturime jokios teisės. Galbūt skaitytojus „Pelkė“ nustebins, sužavės ar sukrės kitkuo. Tuo geriau autorei. Vadinasi, jos kūrinys – daugialypis. Novelės kalba, mano supratimu, stilinga. Tik pradžioje šiek tiek užkliuvo sakinys „Keistas ruduo“. Tiksliau, žodis „keistas“. Man regis, jei „vėjas akėja medžių lapus. Lupa, plėšia, drasko“, ruduo nėra neįprastas, išskirtinis. Būna ir tokių rudenų, būna ir ramių, skaidrių, saulėtų. Krito į akis viena kita rašybos bei skyrybos klaida, pvz.: „Vietoje (– Vietoj) klevų regėjau milžinus (...)“, „(...) bet, visgi, ištiesiau ranką“ („visgi“ nėra įterpinys ir kableliais neskiriamas), keliskart netaisyklingai kableliais skiriama dalelytė „turbūt“. Apie „Pelkę“ plačiau pakalbėti būtų galima su pačia autore. Norėčiau paskaityti daugiau jos kūrybos. Tuomet gal galėčiau ką nors konkrečiai patarti, nors svariausias žodis būtų prozininko, literatūros tyrinėtojo ar kritiko.

 

Širdis džiaugiasi, kad materialėjančioje Lietuvoje gyvuoja įvairūs menai, tarp jų ir poezija. Nieko stebėtino, nes mūsų šalis nuo senų senovės buvo žemdirbių, karių ir dainių kraštas. Tikėkime, kad nevirs vien „švogerių“ kraštu...

 

Maloniai nuteikė ne vienas geriausiai įvertintų poetų eilėraštis.

 

Subtilus, trapus einu_ „Vasario rytas“. Autorė itin imli gamtos grožiui, kuriuo reikia skubėti gėrėtis, nes (...) „ sidabro mirksniai skraido“. Savitai nusakoma pavasario nuojauta: „Pusny jau šyla/Pėdos obelų“. Arba: „Piešiu rytinę žarą/Ir glaudžiu prie veido...“ Galbūt be reikalo poetė baigia eilėraštį sakiniu: „Vaikystę pasupu/Ir taurę neišgertą vėl keliu...“ Sakinio pradžia įdomi, originali, o pabaiga – daug kartų girdėta. Eilėraštį reikėtų baigti kaip kitaip.

 

Filosofinis, modernus Barabo eilėraštis „Beprasmiškas viršlaikinis budimas“ kelia prieštaringų minčių. Lyg ir originalu, bet kai kuriose eilėraščio vietose lyg per parvirtusius sausuolius tenka brautis per atsitiktinių žodžių ir minčių samplaikas. Trūkinėja ne tik „tikrovė“, bet ir loginis ryšys: „sugėriau visą lietų į save (manding, „į save“ nereikia – V. V.)/virtau bekrašte dykuma“. Kodėl? Kokios čia „budinasi ( gal „bunda“, „atsibunda“ – V. V.) metamorfozės“? Kodėl „(...) dievas rūškanu veidu (...) braižo ugninius niekio simbolius“? Kodėl „niekio“? Ir kodėl pasaulis turi virsti „dulkės („dulkių“?) stulpu“? Šiaip ar taip, šis eilėraštis teikia daug peno skaitytojų vaizduotei.

 

Klevo pasaulėjauta, regis, artima einu_ jausminiam santykiui su aplinka. Gal Klevo eilėraštyje šalia švelnių potėpių daugiau pamąstymų. Ir šio eilėraščio pabaiga galėtų būti išraiškingesnė.

 

Vykęs Liepsnelės eilėraštis „be ribų“. Jį perskaičiau, galima sakyti, neatsikvėpęs, tikrai nejausdamas varžančių ribų. Žvilgsnis lengvai slydo nuo pirmos iki paskutinės eilutės, tik eilėraščio viduryje atsargiai stabtelėjo ties tuo, kuriam leidžiama būti „(...) alpuliu/ledučiu/vaiko delniukuose“. Atrodo, ledučio nesutraiškiau...

 

Gražus ir mielas Kaip lietus eilėraštis „Budo sniegenos“. Gal dėl to, kad rimuotas, kad tradicinis, o gal dar ir todėl, kad esu tradicinės poezijos šalininkas. Kita vertus, nesu nusiteikęs prieš kitokių srovių ir pakraipų kūrėjus. Kuo įvairesnė kūryba, tuo gausesnis literatūros lobynas. Kūrybos vertė, kaip žinome, priklauso nuo kūrėjo talento ir nuolatinio sąžiningo darbo. Sena ir, ko gera, nekintanti tiesa.

 

Liko sieloje „Žalios žolės“ naujokės Jei būsiu čia tarsi ore plevenantis trieilis „Artimi“. Pasakyta nei daug, nei mažai – tiek, kiek reikia, kad eilėraštis gyventų.

 

Dėkojame rašytojui už išsakytas mintis.