Vertintojai rinko stipriausius kūrinius pagal vertinimo kriterijus išlaikydami savo požiūrį... Apie kiekvieno geriausiai įvertintus haiku: 

Vertinimo komisijos pirmininkas Artūras Šilanskas (charonas):

Kas mane haiku žanre labiausiai žavi – tai žmonių gebėjimas minimalistinėmis priemonėmis kaligrafiškai pavaizduoti asmeninio vidinio pasaulio, patirčių ir emocijų sąlytį su žmogiško laikinumo atžvilgiu amžina gamta. Tai pasaulio pasireiškimo įvairovė, subtiliai perteikiami nuotaikų atspalviai, pasiekę būties pajautimo receptorius per kito asmens matymo prizmę.

I

tuzinas rožių

dar vieno pavasario

laukiam kartu

lyalya

Rožės – tai kvapas, tai šventės pojūtis. O visas haiku spalvingas ir nuotaikingas su foniniu žiemos koloritu, žiemos neįvardijant.

II

spragsi židinys

poezijos skaitymai

snaigėms už lango

lyalya

 Su ryškiu „sabi“ estetinės kategorijos įspaudu, nuotaika artima tai, kai vienumoje klausomasi bliuzo.

III

Močiutės snaigė –

Eglutėje supasi

Viena pirštinė

kiaukiau

Skirtingų kartų (seneliai – anūkai) santykių dermė, kurių artimumą simbolizuoja ši greičiausiai dovanų numegzta šilta vilnonė ir raštuota pirštinė. 

Ko norėtųsi palinkėti visiems konkurso dalyviams – tai mokytis mąstyti ir jausti vaizdiniais. Parodyti, o ne stengtis nupasakoti. Įžvelgti, bet ne „sufantazuoti“. Ir  kad haiku visuma visada būtų bent šiek tiek didesnė už tai, kas gaunama sudėjus į vieną vietą jo dėmenis. Kažkur ten, po apgauliu paprastumo paviršiumi, slypi haiku poezijos patyrimo žavesys.

Klaipėdos universiteto Orientalistikos centro asistentas, vertėjas Vytautas Dumčius:

Kodėl išrinkau Medį ....

              Pradėsiu nuo paprastų techninių dalykų. Pirmiausia šis tekstas labiau orientuotas į klasikinio haiku žanrą, nei į modernaus, ką rodo puikiai išlaikytas 17 skiemenų intervalas. Kita svarbi detalė – tekste vieni daiktavardžiai. Klasikiniuose japoniškuose haiku šis aspektas yra vienas iš kertinių. Daiktavardžių gausa nesukuria dirbtinumo jausmo – kalba yra sklandi, logiška, atkartoja kasdieninio pokalbio struktūrą, nesuardyta sakinio struktūra tekstą daro lengvą, paprastą, klausytojui (skaitytojui) nereikia papildomų pastangų suvokti, kas pasakyta. 

            Originalumas iš pirmo žvilgsnio sunkiai pastebimas, tarsi paslėptas kažkur giliau ir atsiveria tik tada, kai bandai atsakyti į klausimą „Apie ką šis eilėraštis?“ Atsakymas – apie baltumą. Balta spalva dažniausiai asocijuojasi su puošnumu, švente, šventine nuotaika. Tačiau šiame tekste atsiranda vos juntama abejonė, tam tikras vidinis nerimas – vėl žiema, vėl prie balta mamos nerta staltiese užtiesto stalo susirenka šeima, bet mamos jau nėra. Netikėtumo ir abejonės efektas mus nukreipia į vidinį liūdesį, praradimo pojūtį, kuris verčia šventę vertinti santūriai. Tada pamatai, kad ir sniegas turi atspalvius, kad jis gali keistis, mainytis priklausomai nuo mūsų nuotaikos. Vaizdingumas išsiskleidžia dviejose temose, ko ir reikalauja klasikinis haiku. Dvi temos nėra aiškiai apribotos temine pauze – trieilį galima skaityti dvejopai. Vienas skaitymas – pirma ir antra eilutės vaizduoja žiemos peizažą, kur „stalas“ reiškia apsnigtas lygumas. Peizažas be žmogaus , gana atšiaurus, kuriame išryškinamas sniego baltumas. Tai viena tema. Kita tema – paskutinė eilutė, kurioje žvilgsnis perkeliamas į tai, kas yra šalia rašytojo. Tai mamos nėrinys, kuriuo gali būti ir mamos nunerta skara, ar staltiesėlė ant stalo, ar pirštinė. Mamos nėrinys gali įprasminti ir ilgus žiemos vakarus.

Kitas skaitymas – pirma eilutė suvokiama kaip atskira tema, fiksuojanti gamtos detalę (baltas sniegas). Kitos dvi eilutės – vėl atskira tema, jau perkelta į žmogaus veiklos sritį (stalas pusiaužiemio šventei uždengiamas mamos nerta staltiese). Tokia dvigubo skaitymo ir dvigubo suvokimo meninė priemonė yra labai vertinama klasikiniuose haiku tekstuose. Tai sukelia netikėtumo ir tuo pačiu vaizdingumo efektą.

Vertinimo komisijos narė Daiva Povilaitienė (Laiptuose):

Žvelgiant objektyviai ir iš šalies: pastebima konkursui pateiktų darbų tendencija – rašyti gana iliustratyviai, nuolankia laikysena į formalius reikalavimus, pretenduojant daugiau į eskizinį ar dekoracinį, nors daugeliu atveju ir gana padorų, šios užduoties atlikimą pagal nurodytus, išankstinius metmenis. Visais 145 atvejais sukurtas tekstas, bet aš asmeniškai vertinau ir įsidėmėjau tuos kūrinius, kurie formaliame ir gana griežtame eilučių, skiemenų rūšiavime ar formoje stengėsi perteikti tai, kas idealiu atveju gali prilygti ar net pranokti visuotinybę ir nepradangina nė menkiausios subtilybės, išskleidžiant nušvitusią tęstinę akimirką, kaip kad salų spurgelis Ramiajame vandenyne... O jei pastaroji akimirka nekategorizuojama ir visiškai įtikinama, taisykles net drąsiai galima ir praplėsti (mano akimis).  

Norėčiau išskirti kelis autorius ir jų darbus, vienokiu ar kitokiu būdu sukūrusius nuostabą ar naujesnį, ryškesnį vertės dėmenį kūriniuose, kurių meninė sprendimo idėja integrali, slėpiningai teisingas turinys prašosi būti matomas ir nematomas esimas atsiveria vienu metu.

žvilgsnis pro stiklą

tuščios rogės perone

saulėja vėjas

Markatna Vasarė

Subtilus ir suderintas autorės Markatna Vasarė tekstas tarsi ne/užbaigtas vienumos pasaulėvaizdis, skleidžiantis nebūti kintamos šviesos link. Dėmesio atitraukimas nuo to, kas išorėje, įžiūrimas nesamas neapčiuopiamumo linkme. Egzistencialistinės filosofijos haiku dialektikoje pavyzdys.

Įsidėmėjau ir kitą šios autorės tekstą:

skirtingais veidais

šerkšno kryžkelėje

gimsta gyvybė

Markatna Vasarė

Filosofiškai tyras, bet gilus ir aštrus kūrinys. Ne tik regėjimas, o regimybė tarsi šerkšnas, gulantis rašmenimis, sukuria reikšmingus ženklus, jiems priskiriami skirtingi vardai. Raštas persikelia į  savo paties pasaulį ir tampa gyvybe, besimainančia, dramatiška. Prasminga suvokimo pusiausvyra, bet nuolatos savo prigimtimi kintanti. Sąmoningai galbūt atsisakoma norminių estetinių visuotinybių – giriu.

Autorės daliuteisk jautrus, nuoseklios sąsajos darbas liudija ir vienišystę, ir tragiškumą  tikrovėje, supriešinant anapusinę ir saugiąją jos pusę iki skausmingo pažeidžiamumo. Taip ir matau raudono velveto lepų amarilį ir sušalusias benamio rankas…

po pusiaužiemio

pražydo amarilis

benamis gatvėj

daliuteisk

Įdomus autorės nebeieškau  darbas, sofistikuotas, intelektualus. Sukuriama iškili klaida, reikalaujanti milžiniškos kantrybės, ir nevaržomas polėkis susuka fatališką gorgijišką mazgelį racionalybėje (iki atradimo), sukurta suglumimo galimybė:

abipus tako

vis dar žaliuoja žolė

paklydę paukščiai

nebeieškau

Logiškos, metafiziškai darnios minties struktūros autoriaus lyalya grakščiose tekstų formose, nesudėtingi semiotiniai ryšiai (siūlyčiau šiam autoriui ateityje nepabijoti ir stebinančių išimčių, sukurti tam tikrą pasaulio matymo aplinkybių pokytį), bet šis darbas darnus, švelnus ir prasmingas:

spragsi židinys

poezijos skaitymai

snaigėms už lango

lyalya

Čia tik maža dalelė įžvalgų, o visa, kas teisinga, slypi kiekvieno iš rašančiųjų autorių verčių pasirinkimų kontekstuose, kas esmėje yra nesuprastinama, neįtraukiama į teiginius ir neprilygstama.

Vertinimo komisijos narė Vilija Stančiauskaitė (ieva):

Mano nuomone šio konkurso  stipriausias haiku yra autorės Radasta. Labai subtiliai prisiliesta žodžiais prie žiemos trapumo.

Haiku kaip blyksnis, kuriame atsispindi stiprus gamtos ir žmogaus ryšys. Tai puikiai jaučiama, perskaičius autorės Radasta haiku: 

#

 paryčio šerkšnas

 sidabru apstulbinęs

 žvilgsnyje tirpsta

Iš tiesų mus dažnai apstulbina gamtos paprastumas – „ paryčio šerkšnas “, kurį įamžino autorė haiku žanre. Ypač patiko puikiai išgautas nuostabos efektas paskutinėje eilutėje – „ žvilgsnyje tirpsta “ . Šiame gerbiamos Radastos haiku nėra dirbtinai prilipintų žodžių dėl reikiamo skiemenų skaičiaus. Eilutės plastiškai seka viena paskui kitą. Nieko negalima nei pridėti nei atimti, nes tai kas sukurta jau ir yra nuostabus haiku. Taip pat norėčiau paminėti, kad Radastos haiku kaip skaidrus šaltinėlio vanduo, perteikiantis kaitą visatoje. 

Haiku  – tai poetiniai nesuskaičiuojamų gyvenimo akimirkų stopkadrai, kuriuose slypi gili gyvenimo filosofija. Būtent šis gerb. autorės Radastos haiku man sukėlė daug filosofinių minčių, tokių kaip: laikinumas, grožio trapumas, amžinas judėjimas visatoje, patiriama laimė mažuose kasdieniniuose dalykėliuose ir t.t.

Išskirčiau dar du haiku, kurie padarė man įspūdį. Tai autorės Si Liu Za haiku:

#

 tyku leliumai

 pūpso sniego kauburys

 gandralizdyje

ir autorės Markatna Vasarė haiku:

 #

žvilgsnis pro stiklą

tuščios rogės perone

saulėja vėjas

Negalėjau išskirti, kuris iš šių dviejų haiku stipresnis. Si Liu Za haiku pakerėjo lietuviškumu, tautiškumu, lengvumu ir nuostabos pajauta.

Patys japonai savo miniatiūrinę poezijos formą lygina su mažu langeliu, pro kurį pučia gaivus ir stiprus vandenyno vėjas. Tad autorės Markatna Vasarė haiku būtent tasai japoniškas langelis į visatą, į kasdieniškai žiemišką stop akimirką. Puikiai į temą sugrojo paskutinė eilutė „ saulėja vėjas “. Taip pat paliktas platus dirvonas apmąstymams. Galima filosofuoti: kodėl rogės perone tuščios; iš kieno lango tasai  „ žvilgsnis pro stiklą “?..

Nepatinka metaforom „ apgriozdinti “ haiku. Tai prieštarauja haiku dvasiai. Skaitant tokius metaforizuotus haiku pasidaro sunku ne tik suprasti, skaityti, bet tos metaforos tarsi neleidžia kvėpuoti laisva haiku dvasia. Juk genialumas – paprastume. Kai kurių autorių per daug metaforizuoti haiku atskleidžia ne visatos grožį, o autoriaus erudiciją, kurią vertina europietiškas literatūrinis elitas, bet ne japonų haiku gerbėjai.

Vertinimo komisijos narė Goda V. Bendoraitienė (Goda):

Kas nuoširdu ir paprasta, tas prieinama kiekvienam ir priimama kaip savo – tai ir yra haiku esmės pradžia.

Manau, haiku žavesys ir jo paslaptis – akimirkos tikrume.

Natūralioje apraiškoje nušvitęs momento įspūdis savaime tarsi persiunčia ir sukuria haiku paveikslui emocinį lauką, ir dėl to jis iškart tampa įtikimas, pajaučiamas.

To pirmiausiai ir ieškojau vertinant.

Atrasta tylioji gelmė, praregėjimas, netikėtai atsiveriantis žinojimas tarp išorinio ir vidinio matymo, vedantis į haiku idėjos suvokimą, išgyventos emocijos pajautą ir iškart išsiskaidantis į interpretacijas savaip – štai kas labiausiai mane pakeri, patrauklu skaitant haiku.

1.

spragsi židinys

poezijos skaitymai

snaigėms už lango

lyalya

Sužavėjo harmoningas realaus vaizdo perėjimas į įspūdį, trečios eilutės netikėtumo subtilumas, estetinis pasigėrėjimas. Židinio šiluma, jaukus buvimas ir poezijos skaitymai vienumoje – pakili dvasia virš kasdienybės sukuria ir taip gerą būseną, o žvilgterėjus pro langą, ji lyg susilieja su lengvu snaigių kritimu – dangus tarsi pritaria… skaitoma poezija subtiliai susigretina su dangaus poezija… Taip išsiriša ir visa puokštė minčių, gretinant poeziją ir kasdienybę… poeziją vienumoje ir ne… 

2.

Spindinti šalna

Puslapių šlamėjime

Keistas drebulys

Radvilė

Subtilus emocinis atspalvis kiekvienoje eilutėje švelniai persikeičia visame haiku. Iškart pajutau akimirkos gyvumą ir, atrodo, natūralų jos spontaniškumą: spindinti šalna – galbūt ledo gėlės ant lango stiklo, ir nuostabus grožis, ir šaltumas, poetiškai susisieja su skaitoma knyga potekstėje, paryškina vienumą, palaipsniui nuklaidina mintimis iki egzistencijos prasmės... keistas drebulys – ir akimirksniui, ir plačiau…

3.

Močiutės snaigė –

Eglutėje supasi

Viena pirštinė

kiaukiau

Iškart atsiveria realus vaizdas, Kalėdinės nuotaikos momentas, šiltas, jaukus – kaip išmegzta močiutės snaigė ant pirštinės, savaime natūraliai pratęsia mintį; atrodo tokia paprasta, bet efektinga trečia eilutė veda net prie keleto situacijų; viena pirštinė gali būti paruošta dovanoms, belaukiant anūkų… o galbūt tai vienintelis likęs močiutės prisiminimas… liūdnai, bet labai gražiai susisiejantis su snaige, praeities ir dabarties laiko pojūčiu, trapumu... Kartu su besikeičiančiomis mintimis jautriai paliečia ir atitinkama emocija.

--------------

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad geriau pažinome haiku. 

Dėkoju visiems dalyvavusiems konkurse, haiku vertintojams Artūrui Šilanskui, vertėjui Vytautui Dumčiui,

Daivai Povilaitienei ir Vilijai Stančiauskaitei, už origami suvenyrus – Ramunei Vakarei.

Sėkmės visiems poezijos įvairovėje.

Konkurso koordinatorė Goda