Visa klasikinio haiku kūrybos istorija remiasi dviem kertinėmis nuostatomis – haiku turi vaizduoti gamtą ir žmogų. Tai du pagrindiniai šaltiniai, iš kurių poetai semiasi minčių, idėjų, vaizdinių. Netgi modernusis haiku, kalbantis apie urbanizuotos visuomenės gyvenimą ar besigilinantis į pasąmonės bei mitologijos problemas, neišsiverčia be vienos kurios nuostatos – arba gamtos, arba žmogaus. Kadangi mums svarbu gerai įsisavinti haiku kūrybos pagrindus, trumpai aptarkime, kaip gamtą ir žmogų geriausia (paprasčiausia) vaizduoti haiku tekste.

Daugelis haiku poezijos kritikų teigia, kad be griežto skiemenų skaičiaus ir aiškios nuorodos į metų laiką poetinis tekstas nėra haiku. Trieilyje būtinas, privalomas sezoninis žodis (jap. kigo), kuris rodo, kada tekstas parašytas. Sezoninio žodžio imties ribos gali būti labai plačios – nuo metų laiko įvardijimo (vasara, ruduo) iki labai trumpo momentinio veiksmo, būdingo tik tam metų laikui (pirmasis sniegas, cikadų balsai).

Ruplėtas lapas

pridengė kurmio urvą.

Nuščiuvo ruduo

                        (V. Stančiauskaitė)

Vežimas šieno ...

Iki žemės man toli,

Kaip ir lig dangaus

                        (R. Klimaitienė)

 Japonijoje į pagalbą poetams ateina leidėjai, nuolat leidžiantys papildytus sezoninių žodžių žodynus, kuriuose dažnai būna ne tik žodžiai, bet ir žodžių junginiai, tinkantys fragmentams. Tuo tarpu mes galime susidurti su pakankamai rimta problema – lietuvių poezijoje nėra reglamentuotas sezoninis žodis, jam niekada nebuvo teiktas ypatingas dėmesys. Galbūt todėl, kad pas mus metų laikai neturi labai aiškios ribos – juk kartais net vasaros pradžioje būna šalnų, o pirmasis sniegas gali iškristi ir rudens viduryje. Sezono konkretumą puikiai gali įvardinti kalendorinės šventės (Joninės – vasaros pradžia, Žolinė – vasaros pabaiga), nors ir jos kartais norimo pastovumo nesuteikia (pvz. Velykos, kurių data nėra pastovi).

Dabar žinome, kad trieilyje turi būti sezoninis žodis. Kur? Dažniausiai jis būna fragmente, nes tai padeda išspręsti kelias užduotis:

1) lengva surasti optimalų žodžių junginį iš penkių skiemenų;

2) sukuriama savarankiška, užbaigta tema (t.y. fragmentas):

            bobų vasara …

            pajūrio miestelyje

            plaikstos afišos

                        (A. Šilanskas)

3) fragmento tema gali būti frazės temos fonas, veiksmo vieta, priežastis ar pasemė:

            Kalėdų rytas

            Vėjas beldžias į duris –

            Vienintelis svečias

(A.  Šilanskas)

Frazėje sezoninis žodis dažniausiai vartojamas tada, kai jo nėra fragmente. Tai susiję su natūraliu poreikiu kūrinyje fiksuoti laiką. Laiko ribos gali būti labai plačios ir labai siauros. Kadangi haiku savo prigimtimi fiksuoja momentinius įspūdžius, tai natūralu, kad plačiose laiko ribose surandamas akimirkos laikas ir jis užfiksuojamas. Taip mes galime laisvai šokinėti tarp įvairaus ilgio laiko intervalų:

            Laukinės gėlės

            Suskilusiam ąsoty –

            Vaikystės aidas

                        (A. Puišytė)

Haiku tekste gali būti ir keli sezoniniai žodžiai, kurie papildo, paryškina, paaiškina, konkretizuoja poetinio teksto mintį arba gali būti kontrastas, priešprieša, reikalingas išryškinti dviejų skirtingų temų jungtį. Norėdami surasti geriausią sezoninį žodį paimkime popieriaus lapą, padalinkime jį į keturias dalis ir jas pavadinkime metų laikų pavadinimais. Po to kiekvienoje dalyje surašykite kuo daugiau žodžių, apibūdinančių duotąjį metų laiką. Patartina rašyti tik daiktavardžius, šiek tiek būdvardžių. Ir dar – rašykite žodžius kontrasto principu: kas patinka, gražu, miela irk as nepatinka, nemiela, bjauru. Nenustebkite, jei atsiras ir žodžių junginių (pvz. sniego gniūžtė). Tai, ką užrašėte, jokiu būdu neišmeskit – tai medžiaga ateities kūrybiniams sumanymams įgyvendinti. Tokį juodraštį nuolat galima pildyti, kad nepamirštumėte netikėtai atėjusio žodžio ar frazės, net jei šiuo metu viso trieilio sukurti ir nepavyko.

Dabar sugrįžkime prie anksčiau mūsų sukurto trieilio. Nei tiesiogiai, nei netiesiogiai metų laiko jame įžvelgti negalime, todėl pagal haiku kanonus mūsų trieilis nėra haiku. Teks padėtį taisyti. Padirbėkime su fragmentu ir būdvardį „ankstyvas” pakeiskime daiktavardžiu  „vasara”:

Vasaros rytas.

Kavos puodelio dugne    

                      Dienos rūpesčiai

Štai dabar mūsų tekstą jau galime vadinti haiku, nes jis atitinka visus klasikiniam haiku keliamus reikalavimus (net tuos, apie kuriuos kalbėsime vėliau).

Pereikime prie antrosios nuostatos – žmogaus vaizdavimo trieilyje – aptarimo. Čia susiduriame su gana gausiu taisyklių sąrašu, kurių esminė nuostata –haiku tekste žmogus nevaizduojamas. Vaizduojami tik žmogaus buvimo ženklai. Kitaip tariant, trieilio pagrindinis veikėjas turi būti numanomas. Mums (taip pat skaitytojui) neturi rūpėti žmogus, veikėjas, jo išvaizda, būdas, charakterio savybės. Kad žmogus, veikėjas yra, jis veikia, yra aktyvus, turi rodyti aplinka – daiktai, veiksmai, reiškiniai. Poetas turi išmokti žmogų „paslėpti“ po tam tikrais simboliais, kurie iš tikrųjų nėra jokie simboliai. Puikus to pavyzdys yra Masaoka Shiki kūrinys:

            Begaliniai pavasario lietūs ...

            Kardu pasiramsčiuodamas

            Keliauja apsiaustas

Poetas, net nerinkdamas specifinių žodžių, pasako tai, ką betarpiškai mato čia ir dabar. Jis išvardija labai konkrečius daiktus, kuriuos turi žmogus, bet mes matome aiškią abstrakciją. Šiuo aspektu mūsų sukurtą tekstą galime laikyti nepriekaištingu. Už žodžių junginio „kavos puodelio dugne“ mes paslėpėme aiškiai suvokiamas, tarsi vidine akimi matomas žmogaus veiklas – kavos virimą, gėrimo procesą, mėgavimąsi skoniu ar aromatu ir t.t. Trieilyje žmogus yra, jis veikia, bet mes jo akivaizdžiai nematome, o tik perskaitome jo veiklos ženklus.

Labai svarbu, kad pradedantysis kūrėjas atsiribotų nuo savęs, nes klasikinių haiku taisyklės nerekomenduoja vartoti įvardžių, ypač asmeninių (aš, mano, manęs, mūsų). Jūs galite paprieštarauti, kad beveik visi haiku klasikai daugelyje tekstų kalba apie save, savo asmeninį santykį su aplinka. Tai jūs galėsite daryti vėliau, kai įsisąmoninsite pradinius rašymo įgūdžius. Priverstas atsiriboti nuo savęs poetas tarsi įspaudžiamas į kampą – viena vertus jis turi vaizduoti savo asmeninį santykį su aplinka čia ir dabar, kita vertus – jo, kaip autoriaus, kūrėjo, lyrinio herojaus, minėti negalima. Išmokti išsisukti iš tokios padėties yra didelis žingsnis į profesionalumą. Galima geriausia išeitis – asmeninį „aš“ keisti į „poetas“, „žmogus“, taip perkeliant aplinkos matymą nuo savęs kitam veikėjui arba vartoti neutralias sakinio konstrukcijas:

            Laikas palikt

            Atsiskyrėlio lūšną, dengtą žolėm ...

            Dabar čia – namas lėlėms

                        (Matsuo Basho)

Rekomendacija nevartoti ne tik asmeninių, bet ir kitokių įvardžių, yra kitos, gana griežtos, haiku teksto savybės požymis. Tai daiktavardiškumas. Idealus trieilis turėtų būti parašytas vien tik iš daiktavardžių. Jame neturėtų būti nei būdvardžių, nei daiktavardžių, nei kitų kalbos dalių. Iš to, ką pastebime mus supančiame pasaulyje, reikia paimti tik labai ryškius, esminius daiktus ar jų detales. Kiekvienas daiktas poezijos tekste turi savo svorį ir įprasmina tam tikrą vidinį archetipą, kodą, kuriuos vieniems iššifruoti lengviau, kitiems sunkiau. Vienais daiktais galima sukurti labai ryškų, nesunkiai atpažįstamą, bet kartu ir daug giluminių sluoksnių turintį vaizdą. Tokie bandymai esti ne tik haiku poezijoje. Prisiminkime J. Aisčio lietuvišką „Peizažą“:

            Laukas, kelias, pieva, kryžius,

            Šilo juosta mėlyna, ...

Jis visiškai kitoks, nei japoniškasis, vaizduojamas Mizuhara Shuoshi trieilyje:

            Bambukų žiogriai,

            Persikų kekės, ryžių laukai –

            Piešinys Hokusajaus

Jeigu pastebėjote, mūsų sukurtame trieilyje taip pat tik daiktavardžiai, nors jį kurdami, mes, atrodo, tokio tikslo nesiekėme.

Kadangi sukurti ryškų, įsimenantį poetinį tekstą vien tik iš daiktavardžių yra ganėtinai sunku, nes reikia sklandžios gramatinės jungties, tam tikro judesio tekste, trumpai aptarsime veiksmažodžio svarbą. Haiku tekste veiksmažodis turi būti vartojamas esamuoju laiku. Pirmiausia todėl, kad vaizduoja tai, kas yra čia  ir dabar:

            Kažkas su žiburiu

            vaikšto sode.

            Lapkričio vakaras

                        (D. Žilaitytė)

Ši taisyklė puikiai veikia japonų kalba parašytuose trieiliuose, bet sunkiai įgyvendinama lietuviškuose, nes veiksmažodžio laikas betarpiškai susijęs su asmeniu. Iškyla dilema, ką aukoti – ar įvardį, ar veiksmažodį? Atsižvelgus, kad tekstas turi būti sklandus, gramatiškai taisyklingas, patartina aukoti įvardžius, o veiksmažodžius  vartoti esamuoju laiku:

            Girdžiu paukščius:

            Lėtai vandens purslai juda

            Per pilkas uolas.

                        (J. Zdanys)

arba, norint parodyti akimirkos, momento laikinumą, tam tikrą negrįžtamą judesį, vartoti būtąjį kartinį laiką:

            Šerkšnas per naktį

            savo stiliumi perrašė

            visą gamtovaizdį

(K. Platelis)

Kad ir kaip būtų sunku, tačiau visada turime stengtis kalbėti esamojo laiko arba būtojo kartinio laiko veiksmažodžiais.

Trieiliuose, sudarytuose iš fragmento ir frazės, labai svarbu yra skyrybos ženklų vartojimas. Japoniškuose haiku skyrybos ženklai paprastai nevartojami, tačiau temos pabaigai pažymėti tinka dvi populiariausios priemonės – veiksmažodis gramatine forma, kuri nurodo žodžių junginio ar sakinio užbaigtumą, arba specialus emocinis-ekspresinis žodis (jap. kiredži). Jie abu parodo ne tik skirtumą tarp dviejų temų, bet ir užpildo trūkstamą skiemenų skaičių eilutėje. Ypač svarbus yra emocinis-ekspresinis žodis, kuris neturi jokios reikšmės, bet tariant į jį sudedamos visos emocijos. Mes galime tarti piktai, švelniai, su abejonės gaidele ar neutraliai. Kuriant lietuviškus trieilius, mes tokios galimybės neturime, nebent vartotume jaustukus ar ištiktukus. Tačiau mūsų tekstas gali tapti nenatūralus, aiškiai dirbtinis, nes paprastai mes taip nekalbame. Mes temos pabaigą ir emocijas rodome skyrybos ženklais. Paprastas patarimas – tiek fragmente, tiek frazėje griežtai laikykitės lietuvių kalbos skyrybos taisyklių! Atskirti dvi temas aiškiausiai mums padeda šauktukas ir klaustukas. Jie kartu parodo ir tam tikrą emocinį santykį su esama situacija, ir aiškiai nurodo temos pabaigą. Gana dėkingas yra brūkšnio vartojimas, nes juo galima parodyti tam tikras emocines pauzes:

            Mėnulis languos –

            Ką daugiau aš norėjau

            Pasauly išvysti?

                        (S.Geda)

arba sustiprinti netikėtumo, nelauktumo įspūdį, fiksuoti minties šuolį:

            kaimas kryžkelėj –

            naminė aviečių uogienė

            su dulkių prieskoniu

                        (A. Šilanskas)

Brūkšnys gali sustiprinti neužbaigtumo, nepasakymo iki galo, tam tikros paslapties įspūdį. Jis taip pat praplečia trieilio erdvę, daro jį emociškai lengvesnį. Kablelis dažniausiai būna neutralus ir atlieka tik tiesioginę savo funkciją – padeda nesupainioti ir nesusipainioti. Taškas trieilyje dažnai tampa svarbiausias dėl keleto savybių. Pažvelkime į jas per mūsų sukurtą tekstą – fragmente galimi trys taško vartojimo variantai – be taško, su tašku, su daugtaškiu. Taško nebuvimas fragmento ar frazės pabaigoje natūraliai mus verčia ieškoti tęsinio kitoje eilutėje ir nutrina temos pabaigos ribas, t.y. „išblaško neužbaigtumą“. Taškas per daug įrėmina, neduoda reikštis jokioms emocijoms ar variacijoms, sukuria griežtumo, sunkumo, nepajudinamumo įspūdį. Haiku tekstams labiausiai tinka daugtaškis, nes geriausiai fiksuoja temos pabaigą, palieka erdvės mūsų minčiai plėtotis toliau, neuždaro mūsų vaizduotės. Jo sukurta pauzė daro tekstą lengvesnį. Taigi galutinis mūsų sukurto teksto variantas galėtų būtų šis:

      Vasaros rytas ...

      Kavos puodelio dugne

      Dienos rūpesčiai

Mes aptarėme pačias pagrindines dviejų temų haiku rašymo taisykles, tačiau skaitydami trieilius tikriausiai pastebėjote, kad nemažai haiku yra vienos temos. Šiems tekstams galioja visos mūsų aptartos taisyklės. Vienos temos trieilis suvokiamas kaip vientisa frazė, nes pažvelgę į haiku istoriją matome, kad tai yra  pusė japoniškos tankos. Vienatemiame trieilyje labai lengva pastebėti tris vaizdo komponavimo būdus:

1. Horizontalųjį, kada veiksmas tarsi sustabdomas tam, kad galėtume mėgautis garsais, spalvomis, vaizdais, įsijausti į trumpalaikę emociją. Japonų poetas Narsume Seibi mėgo kasdienybės pasaulį spalvinti vienos rūšies spalvomis:

Gvazdikų stiebus

Nuspalvino krintančios

Vakaro žaros

Poetas mums rodo, kad pasaulis rausvas, tik reikia mokėti jį pamatyti (rausvi gvazdikų žiedai (jie neįvardinti, bet mes juos jaučiame) - besileidžiančios saulės rausvai nuspalvinti gvazdikų stiebai – rausvas besileidžiančios saulės diskas). Horizontalusis komponavimo būdas sudaro galimybę vaizdą dėlioti dviem kryptimis – nuo smulkių detalių (kas arti) eiti prie stambių (kas toli) (Narsume Seibi tekstas) arba atvirkščiai - nuo stambių prie smulkių.

2. Vertikalųjį, kada veiksmą stabdome norėdami perteikti gilius filosofinius apmąstymus, emocijų analizę, kontempliavimą. Poetas Fusei Tomiyasu savo vienatvę vaizduoja per lapo simbolį:

Žmonių minioje

Klevo lapas raudonas

Vienišas krinta

Nors aplink didžiulė žmonių minia, tačiau poetas nėra jos dalis, jo siela yra vieniša, jaučiama senatvės, laikinumo, artėjančio išėjimo nuotaika. „Vertikaliuose trieiliuose“ vaizdas sudėliojamas tais pačiais principais, kaip ir horizontaliuose.

3. Spiralinį, kada veiksmas nestabdomas, bet sustabdomi laikas, erdvė ir vieta. Veiksmas vyksta nuolat ir nesustodamas, tampa tarsi begalinis, bet sustojusi, nesikeičianti erdvę, vieta, laikas mus verčia susimąstyti apie mūsų laikinumą šiame pasaulyje.

Staugiantį vėją

Viksvos kapoja

Be gailesčio

   (Takano Suju)

Upės tėkmė

Vis laužia ir laužia

Nudžiūvusią nendrę

   (Takakuwa Ranko)

Aptarėme tik nedidelę dalį haiku tekstams parašyti reikalingų taisyklių. Kai kurios jų yra nepajudinamos, kitos laisvesnės ir gali nežymiai keistis, o ir keičiasi priklausomai nuo laikotarpio ar kalbos vartojimo normų, tačiau manau, kad suvokti pagrindus visada yra gerai. Garsusis haiku meistras Matsuo Basho yra pasakęs, kad pirmiausia reikia puikiai suvokti taisykles, kad galėtum jas laužyti, o sulaužius vėl sugrįžti prie taisyklių.

Literatūra

1. Drugelis sniege. Haiku. Kaunas: Gaivata, 1999.


2. Paparčio šventi ženklai. Japonų trieiliai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007.


3. Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. Vilnius: Vaga, 2009.


4. William J. Higginson. The Haiku Handbook. How to write, share and teach haiku. Tokyo: Kodansha, 1989.

Vytautas Dumčius,

Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius,

Klaipėdos universiteto Orientalistikos centro asistentas, vertėjas