Literatūra ir poezija besidomintis žmogus tikrai žino, kas yra haiku, ar bent jau yra girdėjęs šį žodį. Nežinantiems ar primiršusiems primenu, kad haiku yra japonų lyrikos žanras, užrašomas trimis eilutėmis (originalo kalboje – viena), turinčiomis 17 skiemenų (5+7+5). Kitaip tariant – trieilis, kuriame griežtai reglamentuotas skiemenų skaičius. Tai viena trumpiausių poezijos formų pasaulyje, atsiradusi viduramžių Japonijoje, o XX amžiuje išplitusi ir išpopuliarėjusi visame pasaulyje. Daugelyje Europos ir Amerikos šalių veikia labai gausios ir stiprios haiku asociacijos, leidžiančios žurnalus ir organizuojančios įvairaus lygio konferencijas.

Rašyti haiku reikia pasiruošti. Pirmiausia būtina kuo daugiau skaityti klasikinių tekstų ir šiuolaikinių poetų kūrybos (žr. literatūros sąrašą). Skaitydami trieilius turėtumėte atsakyti į išsikeltus klausimus – ar haiku man patinka, ar aš jį suprantu, ar jis mane jaudina, „užkabina“? Jeigu jis jūsų nejaudina, nekelia jausmų audros ar yra nesuprantamas, tada rašymo idėjos atsisakykite. Tačiau jeigu perskaityti tekstai pasirodė įdomūs, neįprasti, gražūs, jeigu juose randate tai, ką patys kasdien pastebite savo aplinkoje, bet nemokate išsakyti žodžiais, tai požymis, kad jūs galite sukurti puikų haiku. Tekstų skaitymas atveria matymo beribiškumą, kada poeto žvilgsnis aplinką, erdvę ir laiką pjausto vertikaliai ir horizontaliai joje užčiuopdamas dažniausiai smulkius, bet labai jautrius ir taiklius taškelius. Per juos suvokiame netikėtumo, neįprastumo svorį ir gilumą. Paaiškėja, kad trieiliui sukurti nėra netinkamų temų, kad jos kasdien yra šalia jūsų. Gali būti, kad tekstų žodžiai ar frazės giliai įsirėš į atmintį, jūs jas nevalingai bandysite atpažinti, pritaikyti, priderinti prie to, ką dabar matote, jaučiate ar girdite. Neišsigąskite, tai ženklas, kad haiku jus užvaldo, aštrina jūsų pojūčius, emocijas, mintis ir verčia galvoti, mąstyti. Tik taip jūsų pasąmonėje ims lūžti esami stereotipai ir pradės formuotis nauji.

Susipažinus su kitų poetų kūryba, reikia nusistatyti keletą atspirties taškų, kad drąsiai galėtumėte konstruoti savąjį trieilį. Pirmasis reikalavimas – techninis. Trieilį turi sudaryti griežtas skiemenų skaičius pagal formulę 5-7-5. Mūsų autoriams tai vienas sunkiausių uždavinių dėl tam tikrų lietuvių kalbos ypatumų. Gali susidaryti įspūdis, kad mūsų kalbos žodžiai yra arba per trumpi, arba per ilgi, todėl pakankamai sunku parašyti reikiamo skiemenų skaičiaus eilutę. Japonų kalboje yra daug emocinių-ekspresinių žodžių, kurie jokios reikšmės neturi, bet yra tam tikra nuoroda į vidines žmogaus būsenas. Jais ir užpildomi trūkstami skiemenys. Kadangi tokių žodžių mūsų kalboje nėra, jums teks:

a) pasinaudoti įvardžiuotinėmis ir sangrąžinėmis žodžių formomis. Čia reikės būti atidesniems, kad nepamestumėte minties niuanso, to, ką norite pasakyti. Pvz., „šukuojuosi plaukus“ (6 skiemenys) pakeitus į „šukuoju plaukus“ (5 skiemenys) lyrinio veikėjo vidinė emocija, kuri buvo sukoncentruota į save patį, gali būti suvokta tik kaip veiksmas, emociškai jo visai nejaudinantis. Šis kelias nėra populiarus;

b) pridėti arba nuimti priešdėlius. Pvz., „klausyk tylos“ ir „paklausyk tylos“. Tai gana retas būdas;

c) vartoti žodžius su priesagomis. Pridėti arba atimti priesagas, keisti žodžio formas. Tai viena iš labiausiai naudojamų būdų. Žaidžiant su priesagomis būtina neišeiti iš žodžio vartojimo sferos, kad neatsirastų  dirbtinumas, nesusikalbėjimas ar komiškumas. Pvz., „arbatos puodelis“. Vien dėl skiemenų skaičiaus galėtume vartoti „arbatos puodas“, kas ir gramatiškai, ir vartojimo prasme yra taisyklinga, tačiau realiame gyvenime nenaudojama. Labai dažnai dėl skiemenų skaičiaus pavartotos mažybinės maloninės priesagos  tekstą padaro nenatūraliai saldų, perdėm įkrautą emociškai:

Ką šią naktelę

Sapnavai, žolynėli?

Dalgio ašmenis?

   (B. Gliaudienė)

d) surasti žodžiui sinonimą ar labai artimos reikšmės žodį (mėnulis – mėnuo, žolės – žolynai, laukai – lygumos), prisiminti rečiau vartojamus, archajiškus žodžius (šokis – kadrilius, riekė - abišalė) ar pasinaudoti tarmių lobynais (žibakėlės = žvaigždės), paieškoti trumpesnių ar ilgesnių žodžio variantų (čiobris - čiobrelis).

Kitas klasikinio haiku reikalavimas – tekste turi būti dvi temos.

   Senieji namai ...

   Prie Budos veido ramaus

   Sraigė prigludo

               (Kobayashi Issa)

   Sniego lopiniai.

   Ten, už kalnų keteros,

   Svetimi kraštai

               (Masaoka Shiki)

Pradedančiajam rašyti dviejų temų sąlyga yra labai parinki, nes tai labiau konsoliduoja žvilgsnį, pojūčius, jausmus, labiau padeda susikoncentruoti į tai, ką norima pasakyti. Taip pat padeda išvengti daugiažodžiavimo, kalbėjimo tą patį per tą patį, priverčia ieškoti taiklesnių žodžių ar įvaizdžių.

Kaip temos tarpusavyje susijusios, geriausiai atskleidžia teorija apie fragmentą ir frazę. Fragmentas yra viena, aiški, konkreti tema, užrašoma žodžiu ar žodžių junginiu, susidedančiu iš 5 skiemenų. Tai gali būti paprastas vientisinis sakinys, apibūdinantis konkretų daiktą („Vasaros mėnuo“, „Senas šulinys“), reiškinį („Vakaro vėjas“, „Rudens vakaras“) ar būseną („Ramybė aplink“, „Kriaušės sužydo“). Dažniausiai tai dabar, šiuo metu matomi, girdimi ar kitaip jaučiami objektai ar pojūčiai, nekeliantys papildomų klausimų ir iš pirmo žvilgsnio nereikalaujantys ieškoti potekstės. Tiesiog aiškiai įvardijama tai, kas yra aplink mus.

            Mėnuo pilnaty ...

            Raibuliuoja prie vartų

            Potvynio vilnys

                        (Basho)

Fragmentu gali būti ir vienas žodis, tačiau lietuviškų haiku praktikoje tai gana reti atvejai („Geležinkelis“, „Laikrodininkas“ R. Klimaitienės kūryboje).

Frazė – žodžių junginys, dažniau sakinys ar keli sakiniai, užpildantys kitas dvi eilutes (7-5). Frazė yra  labia talpi, išsami, pilna paaiškinimų, nuorodų, patikslinimų. Trieilyje jų vieta gali būti dvejopa: pirma fragmentas, po to frazė:

   Giraitėj žiema

   Įkirtęs kirvį geriu

   Kvapą įstabų

               (Buson)

arba pirma frazė, o po jos fragmentas:

            Išblyškęs mėnuo

            Virš sapnuojančio sodo.

            Aidumas nakties!

(A.  Puišytė)

Vienuose trieiliuose frazė pratęsia fragmento mintį, tarsi ją papildo patikslina, išgrynina, sukonkretina vaizduojamojo objekto savybes, nuotaikas, kitus niuansus. Taip žodžiais nupiešiamas paveikslas, vaizdas, savotiška nuotrauka:

            Žydi vijokliai.

            Melsvo žiedo taurelėj

            Bedugnė gelmė

                        (Buson)

Kituose – frazė ir fragmentas gali tiesioginio ryšio visiškai neturėti. Tai gali būti du mus supančio pasaulio reiškiniai, egzistuojantys vienas nuo kito nepriklausomai, bet esantys čia ir dabar bei atskleidžiantys mūsų pasaulio beribiškumą.

            Kriaušės sužydo ...

            Laišką skaito mergaitė

            Mėnulio šviesoj

                        (Buson)

Labai dažnai pirmosios eilutės būna pačios gražiausios, puošniausios, traukiančios akį, verčiančios dar kartą skaityti trieilį, o paskutinė eilutė yra tarsi minties šuolio fiksacija, įprasminanti netikėtumą.

Išsiaiškinome, kad trieilio pagrindą, savotišką techninę konstrukciją – labai aiškią ir tvirtą – sudaro:

Skiemenų skaičius

(5-7-5)

 Fragmentas (5)                                        Frazė (7-5 arba 5-7)

Kad  šios griežtos taisyklės  jūsų neišgąsdintų, naudokitės kita – haiku nerimuojamas. Trieilio fragmentas, frazė turėtų būti tarsi sakinių gabalėliai, ištraukti iš paprastos kasdieninės kalbos. Juose neturi būti jaučiama jokio dirbtinumo, netikrumo. Žinoma, labai gražu, jeigu pavyksta, ypač frazėje, pagauti sakinį su natūralia vidine ritmika ir rimu, tam tikra vidine frazės melodija. Dėl skiemenų skaičiaus užtikrinimo eilutėse, galima frazėje nesilaikyti įprastinės žodžių tvarkos, tačiau tai gali būti suprasta kaip tam tikras akcentas, nuoroda į tai kas svarbu, tai, ką nori akcentuoti poetas:

   Piliakalniuose

   Ilgesį požeminį

   Ūžia ąžuolai

               (J. Juškaitis)

Šiame eilėraštyje antroji eilutė šnekamojoje kalboje skambėtų kitaip, bet poetui sukeitus žodžius vietomis, akcentuojamas ilgesys, jis išryškinamas, tampa savotiška nuoroda skaitytojui.

Kadangi apie taisykles kalbėjome gana daug, laikas imtis praktinės užduoties. Sukurkime trieilį apie šią dieną. Kadangi haiku neturi pavadinimų (vėl taisyklė!), todėl mūsų diena gali būti labai ilga – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties. Trumpesnis laiko tarpas tiesiog yra patogiau, todėl temą susiaurinkime pasirinkdami ryto metą. Taigi mūsų fragmentas tegul bus visiems aiškus ir suprantamas:

   Ankstyvas rytas.

Fragmentas iš 5 skiemenų, vaizduoja dabartį, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų suvokimo ar patirties. Kiekvienas skaitytojas (klausytojas) savaip suvoks tai, kas pasakyta. Vieni galbūt prisimins kažką malonaus ar linksmo, kitiems tai gali asocijuotis su žiemos rytu, kitiems su vasaros. Šiuo atveju kiekvienas yra laisvas savo pasirinkime ar prisiminimuose.

Frazė galėtų būti apie tai, kas iš tikrųjų realiai vyksta ankstyvą rytą mūsų gyvenime – nenoriai atsibundame, prausiamės ar darome mankštą, valgome pusryčius ar tik skubiai užkandame ir su kąsniu burnoje paknopstom bėgame į darbą, gal geriame kavą ir mėgaujamės savaitgaliu Taip turėtume sukurti vientisą ryto vaizdelį. Iš anksčiau pabertų minčių galime sudėlioti gana kasdienišką frazę – kavos puodelio dugne  vienos nuosėdos. Suskaičiuojame skiemenis. 17. Puiku! Mums net nereikia jokių papildomų pastangų perstatyti žodžius, kad atitiktų 7-5 formulę. Tiesiog užrašome dviem eilutėmis:

   Kavos puodelio dugne

   Vienos nuosėdos

Įvykdę aptartų taisyklių reikalavimus sukūrėme visai gražų trieilį apie eilinės mūsų dienos rytą. Jokio dirbtinumo, jokio netaisyklingumo, viskas aišku, paprasta, suprantama, netgi matoma ir gana puikiai skamba (perskaitykite dar kartą). Tuo mūsų pamoką ir galėtume baigti, tačiau ar jums neatrodo tai per daug paprasta, tarsi ryto vaizdelis būtų nespalvota nuotrauka be gilesnės minties? Juk mes iš poetinio teksto visada tikimės filosofinio požiūrio į gyvenimą, užslėptų minčių, užkoduotų reikšmių. Kadangi vidurinė eilutė gana nepriekaištinga, galime pažaisti su trečiąja eilute ir pasvarstyti, kas galėtų slėptis kavos puodelio dugne be nuosėdų ir kavos tirščių. Dabar galite imti tuščią popieriaus lapą ir surašyti visą „minčių lietų“, kuris atsiras jūsų galvose mąstant apie tai, ką gali simbolizuoti tuščias kavos puodelis. Gal tiktų:

Ankstyvas rytas.

Kavos puodelio dugne    

Praeita diena

arba

Ankstyvas rytas.

Kavos puodelio dugne    

         Dienos rūpesčiai

Turbūt pastebite, kad pakeitus du tris žodžius visiškai keičiasi teksto prasmė, atsiveria visai naujos erdvės mūsų minčiai ir vaizdiniams. O dabar nesustokite, tęskite poetinį žaidimą toliau. Jūs tai galite!

Literatūra

1. Drugelis sniege. Haiku. Kaunas: Gaivata, 1999.


2. Haiku Vilniui. Vilnius, 2008.


3. Paparčio šventi ženklai. Japonų trieiliai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007.


4. Poetinis Druskininkų ruduo 2009. Vilnius: Vaga, 2009.


5. Senovės Rytų poezija. Vilnius: Vaga, 1991.


6. Septintasis mėnulis. Japonų poezija. Vilnius: Meralas, 1999.


7. Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. Vilnius: Vaga, 2009.

Vytautas Dumčius

Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius,

Klaipėdos universiteto Orientalistikos centro asistentas, vertėjas