Besibaigianti vasara šiemet subrandino nemenką derlių tiek supurentoje
žemėje, tiek ŽaliojeŽolėje – liepos 19-tąją džiaugėmės bendruomenės narės
knygos „Jausmų labirintai“ sutiktuvėmis. Apie jausmingą, dainuojančią visada
besišypsančios gydytojos kūrybą bei tinkamos linijos ir simbolių paieškas
knygos iliustracijoms kalbamės su knygos autore Rima Petrilevičiene (rimipimi) bei dailininku Viktoru Žilinsku (Medis):  

Kaip sumanėte iliustruoti R.
Petrilevičienės „Jausmų labirintus“?

Medis: Po savo kūrybos vakaro
Kaune, Rima paskambino ir pasiūlė iliustruoti šią knygą.

 „Jausmų labirintai“ – penktoji Jūsų knyga.
Kuo ji skiriasi nuo anksčiau  išleistų?

rimipimi: Kuo skiriasi?
Pirmiausia, skiriasi savo apimtimi. Tai gana stora knyga – ją sudaro 240
eilėraščių. Antra –  ji kietais
viršeliais. Trečia – apipavidalinant prie jos prisilietė profesionalo ranka. Be
to, eilėraščiai yra žymiai brandesni nei pirmojoje knygoje „Tokia jau aš esu“.
Dar vienas skirtumas – tai poezijos knyga. Anksčiau buvau išleidusi apsakymų ir
novelių knygą „Likimo pančiai“. Ši knyga nuo kitų skiriasi ir tuo, kad,
sudarinėdama ją, sužinojau daugiau maketavimo paslapčių. Dėl šios priežasties
knygos maketas smarkiai skiriasi nuo ankstesniųjų (žinoma, tą gali padaryti ir
specialistai, bet man norėjosi nuo A iki Z viską daryti pačiai).  Galiausiai – tai viena iš išsipildžiusių mano
svajonių...

 Kaip atsirado šios knygos pavadinimas?

rimipimi: Pavadinimas
atsirado savaime. Jį aš žinojau nuo pat pradžių – buvo labai daug eilėraščių
apie meilę, ilgesį, nerimą, baimę, nuojautą, tikėjimą, laimę, gerumą, vienatvę,
todėl tapo aišku, kad pavadinime turi būti žodis „jausmai“, o „labirintai“ prie
jo derėjo, kaip kepurė prie Jurgio... Taip atsirado „Jausmų labirintai“. 

Iliustruojant knygą reikia perprasti jos
turinį. Koks jis dailininko akimis?

Medis: Paprašiau, kad
atsiųstų knygos skyriams būdingiausius eilėraščius. Perskaitęs susidėsčiau
pagrindines mintis. Stengiausi, kad piešiniai būtų vieno stiliaus ir susilietų
su skyrių pavadinimais, eilėraščiais. Pagrindu pasirinkau moters stilizuotą
tipažą, sujungiau jį su gamtos, peizažo ir kitais motyvais.

Kokiu pažymiu įvertintumėte pastarąją savo
knygą? Kodėl? 

rimipimi: Tikriausiai
vertinčiau tarp 7 ir 8. Kodėl? Tobulumui ribų nėra... Jei įvertinčiau dešimčia
balų, tai ką veikčiau ateityje? (Šypsosi) Aš dar tiek daug nežinau, bet manyje
visą laiką krebžda pažinimo pradas, tad daug skaitau, studijuoju. Stebiu, kaip
tą daro profesionalai. Tariuosi su patirtį turinčiais žmonėmis ir iš jų pastabų
bei patarimų mokausi. Ėjimas svajonės link, o ne gautas rezultatas suteikia
pasitenkinimą. Aš niekada nesustoju pusiaukelėje.

Kaip Jūs vertinate galutinį leidinio
variantą? Kodėl?

Medis: Šiandien labai
sunku pasakyti. Tai jau įvykęs procesas. Viršelis ir visi piešinukai buvo
atlikti juodu rašikliu, o ne kompiuteriu (kaip šiais laikais daroma), todėl
knyga, 
kaip ir jausmingi Rimos eilėraščiai, kvėpuoja betarpiškumu, rankų darbu, o ne išdailintu bedvasiu preciziškumu. Viršelyje ir visoje knygoje tik dvi
spalvos – balta ir juoda. Manau, poezijai, ypač lyrikai, tai pačios
tinkamiausios spalvos. O viršelis baltas todėl, kad aš, visgi, taip norėjau.
Juk Rima medikė (asocijuojasi su baltu chalatu). Ji norėjo spalvingo, bet aš
įtikinau – juk spalvotais višeliais daug knygų išleista, o santūrių – baltai
juodų, šviečiančių – nėra (bent Lietuvoje).

Kaip gydytojo profesija įtakoja Jūsų
kūrybą?

rimipimi: Aš negaliu
pasakyti, kad profesija įtakoja mano kūrybą, tačiau po sunkios darbo dienos ir
bemiegių naktų, praleistų kovojant už ligonio gyvybę, visada stengiuosi ieškoti
to, kas mane „pakrautų“. O „pakrauna“ būtent poezija.

Labai daug skaitau.
Užplūdus mintims, imu parkerį į rankas ir rašau... Dažnai žmonės manęs klausia,
kodėl visada besišypsantis, linksmas, sąmojingas žmogus rašo tokias lyriškas,
liūdnas eiles. Galiu atsakyti – gyvenime visada turi būti pusiausvyra. Negali gi
juoktis ir šėlioti, kai tavo ligonis, kuris spėjo tapti tarsi šeimos narys, ima
ir išeina anapus Saulės. 

Ligoniai ne tik dalinasi
savo gyvenimo istorijomis, bet atskleidžia savo paslaptis,  svajones, išsako viltis, dažnai net sapnus
papasakoja. Juk yra tokių, kurių niekas nelanko. Tada, nori to ar nenori, tampi
tuo, kuriam viskas rūpi. Jei negali padėti, tai bent pagelbėk iš gyvenimo
išeiti oriai. Man patinka bendrauti su žmonėmis, juos išklausyti, patarti,
paaiškinti. Per tris-keturis mėnesius taip prisirišu prie žmogaus, kad jis
tarsi tampa šeimos nariu, apie kurį galvoju ne tik darbo valandomis, bet ir
prieš miegą. Bet staiga, žiūrėk, nei iš šio nei iš to, ima jis ir išeina. Aš
visada jaučiu tuštumą. Ją reikia kažkuo užpildyti. Ir užpildau tai eilėmis.
Manau, kad tada man šiek tiek palengvėja.

Ar reikia knygos dailininkui pažinti
autorių, ar pakanka susipažinti tik su jo kūryba?

Medis: Manau, kad
dailininkui užtenka pažinti tik autoriaus kūrybą. Aišku, piešinukų derinimas
vyko... Daugiausiai buvo kalbėta apie knygos viršelį, nes mūsų nuomonės
skyrėsi, bet visgi susikalbėjom ir vienas kitą supratom.

Esate Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos
narė. Kuo Jums reikšminga ši sąjunga?

rimipimi: Ši sąjunga
reikšminga tuo, kad suteikia galimybę bendrauti su panašiai mąstančiais,
kuriančiais žmonėmis. Mes puoselėjame tarpusavio ryšius, dalijamės knygomis,
džiaugiamės narių kūryba ir vieni kitus palaikome. Kasmet būna išleidžiamas
LKRS narių kūrybos almanachas, kuriame publikuojami naujausi kūriniai. Kartą
per metus rengiame suvažiavimą Jonavoje. Lygiai tą patį galiu pasakyti apie
poezijos ir kitų menų mylėtojų asociaciją „Branduma“, kuriai vadovauja poetas
V. Barauskas. Asociacijos skyriai organizuoja poezijos vakarus, kasmetinį
respublikinį suvažiavimą, leidžia „Brandumos“ almanachą, kuriame pristatoma
kiekvieno nario kūryba.

Jūsų kūryba skelbta respublikos
leidiniuose. Ar jos nepastebėjo kritikai?

rimipimi: Kritikų nuomonės
apie respublikiniuose leidiniuose skelbtą kūrybą dar neteko girdėti. Apie
eilėraštukus, sudėtus į knygeles „Aukime kartu“ ir „Po gimtinės pievas
rasotas“, Loretos Žvironaitės nuomonė publikuota viešai. Dabar laukiu
pastebėjimų apie „Jausmų labirintus“ iš Kristinos Bačiulienės. Poetė Ramutė
Skučaitė apie mano eilėraščius, sudėtus į šią knygą, atsiliepė  labai palankiai.

Turite poetų, iš kurių mokotės? Kas jie?

rimipimi: Be abejo turiu:
Paulius Širvys, Justinas Marcinkevičius, Ramutė Skučaitė, Vytautas Barauskas,
Dalia Teišerskytė, Vytautas Mačernis, Janina Degutytė, Jonas Strielkūnas,
Juozas Macevičius ir, žinoma, pats mylimiausias – Vaidotas Spudas.

Kaip iš lyrikės pozicijų vertinate
moderniąją poeziją?

rimipimi: Man modernioji
poezija šiaip sau... Tai tik subjektyvi nuomonė, kuri nieko nereiškia. Kad
galėtum vertinti, reikia ja domėtis, suprasti... Aš pasilieku nuošalyje.

Kodėl verta išleisti knygą?

rimipimi:  Aš nežinau, ar verta išleisti knygą. Norėjau
tai padaryti, kad galėčiau savo vaikams ir anūkams palikti kažką, kas mane
primintų. Juk, kai žmogus numiršta, jis išnykta. Prapuola jo balsas, juokas,
šiluma. Išsisklaido visi prisiminimai apie jį. Tas, kas parašo knygą, lieka
gyventi toliau. Per knygas galime atgaivinti autoriaus būdą, nuotaikas,
sužinoti, kuo ir dėl ko jis gyveno. Per parašytą žodį autorius gali paguosti,
nuliūdinti, prajuokinti ar supykdyti. Skaitydamas knygas, tu supranti, kas jam
buvo svarbu, ką jis vertino, kuo dygėjosi. Ar ne stebuklas, kai tavęs jau nėra,
bet tavo pasėtos mintys,  parašyti
žodžiai jaudina tuos, kuriems tebesi svarbus? Tai vienintelis būdas gyventi
tol, kol gyvi bus tavo mylimi žmonės. Tai tarsi kokia magija...  Antra, kas skatino išleisti knygą, tai mano
pacientų klausimai, kur galima įsigyti mano poezijos leidinių. Pasirodo, yra
žmonių, kurie iš laikraščių ir žurnalų išsikerpa iškarpas su mano eilėraščiais
ir jas saugo. Vien dėl jų verta išleisti knygą! 

Kokių patarimų turite poetui, besiruošiančiam išleisti knygą?

rimipimi: Pirmiausiai,
žinoma, – neskubėti. Praeina metai, kiti ir tai, kas tuomet atrodė gerai,
nublanksta. Ne vienas poetas teigia, kad iš savo ankstyvosios poezijos gali
įvardinti tik vieną kitą eilėraštį. Tą patį galiu pasakyti ir aš apie
eilėraščius, sudėtus į knygą „Tokia jau aš esu“. Visa tai labai natūralu, nes
su metais keičiamės ne tik mes, bet ir mūsų požiūris į kūrybą. Antras patarimas
– svarbiausia susirasti gerą redaktorių.  
Juk visiems aišku, kad dvi galvos visada geriau nei viena. Ir trečias
patarimas – skirti užtektinai dėmesio knygos maketui. Juk knygą, kaip ir žmogų,
mes sutinkame pagal išvaizdą, o tik po to žiūrime, kas ten joje, viduje. Daug
maloniau į rankas pasiimti gražią knygą. O viršelis tai – kiekvieno asmeninis
reikalas. Kietas viršelis knygai svorio perkeltine prasme neprideda, tik
tiesiogine... 

Džiaugiamės kartu su autore bei visada į pagalba atskubančiu V. Žilinsku,
linkėdami jiems tobulėjimo ir naujų idėjų! Sėkmės!

 Kalbino Indrė Genčiauskaitė (Žiogas)