Akimirksniu prabėgo birželis, kurį www.žaliažolė.lt skyrė lietuvių poeto klasiko Vytauto Mačernio 90-mečiui paminėti.

Konkurse „23 kubiniai decimetrai poezijos“ dalyvavo 41 autorius, pateikė 62 kūrinius.

Sveikiname prizininkus! 



Daugiausia balų pelnę autorių kūriniai:

„Ženklai“ Gediminas – 17 balų;

„Liūdna kaip Dangiškasis Niekas“ Ražas – 17 balų;

„Protėvių duona“ Solveiga –16 balų;

„Kūrėjui“ latentic  – 15,5 balų;

„Užrakinta“ patylom – 15 balų.

Vertinimo komisijos sprendimas:



I vieta

„Ženklai“ Gediminas – prizas: Medžio (Viktoro Žilinsko)  tapybos darbas.

http://zaliazole.lt/gallerygoto/action/viewphoto/pid/22230/

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/55318/

II vieta

„Liūdna kaip Dangiškasis Niekas“ Ražas – prizas: Medžio (Viktoro Žilinsko) skulptūrėlė.

http://zaliazole.lt/gallerygoto/action/viewphoto/pid/22231/

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/55367/

III vieta

„Protėvių duona“ Solveiga – prizas: knyga Kahlil Gibran „Pranašas“.

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/55609/

Asmeninis rašytojos R. Šerelytės prizas

patylom „Užrakinta“ – autorės knyga „Mėlynbarzdžio vaikai“ su autografu.

http://zaliazole.lt/viewstory/sid/55424/

Vertinimo komisijos narių pastebėjimai

R. Šerelytė (komisijos pirmininkė): 



Pirmiausia – ačiū visiems konkurso dalyviams, nepabūgusiems žodžių „egzistencializmas“ ir „novatoriškumas“ ir   išreiškusiems juos taip, kaip kiekvienas suvokia. Ačiū komisijos narėms Joanai ir Marytei už kruopštų darbą. Konkurso organizatoriams ir sumanytojams.



Kadangi kubinis decimetras – tūrio vienetas, tai skaitydama darbus, ieškojau būtent to, kas  erdvę ir laiką, aiškiausias ir matomiausias tikrovės dimensijas, pripildo, gilina, suteikia paslapties. Bet poezijos vertinimui reikia ir logikos, ir  aiškių estetinių kriterijų, ir netgi humoro jausmo – kitaip galima  užkibti  ant „padarytos“ poezijos kabliuko.



Nemaža dalis tekstų yra tokių,  kuriuos būtų galima pavadinti „vienos eilutės poezija“. Tekstai, kurie turėjo galimybę virsti eilėraščiais. Tai gražūs epitetai, palyginimai („kraujuojančios sniegenos“, Markatna Vasarė), „mažos, permatomos gėlių rankelės“, Giedrex26), bandymas ieškoti kitokios poetinės kalbos („atmerkiu vakarą“, Paguodos giesmė), netgi savotiška metaforos transformacija ( „jojo vaikis ant laumžirgio mirties pasitikt“ (Cieksas Žalbungis), „išmoktum raidėmis parskristi“ (Nijolena), „dygaus laiko rodyklė“ (Vyšnia), „Sapnai plėnimis kyla“(Ramunė Vakarė). Eilėraštį kaip „tūrį“ šiuo atveju nužudė pernelyg  didelė patetika ir seni, nudėvėti  poetizmai. Ne kažin kokią paslaugą  eilėraščiui atlieka    pseudofilosofija  („toks paprastas nepaprastas kalbėjimas“, Liepa – tęsiant tokį kalbėjimą, būtų galima prigalvoti ir daugiau tokių sudurtinių antinomijų (gilus negilus, šaltas nešaltas ir pan.), bet ji tik suglumina skaitytoją, ir jis kankinasi, galvodamas, koks gi tas kalbėjimas iš tiesų, paprastas ar nepaprastas. Pseudofilosofija ir „mandravojimas“ („ot parašiau, o jūs šifruokit, ką norėjau pasakyti“)  būdinga  nemažai daliai  atsiųstų kūrinių.



Žinoma, būta ir tokių kūrinių, kurie galėtų būti gražiausi poetinės egzaltacijos pavyzdžiai. Pavyzdžiui, Enėjo dukros „Jo ežerai“. Šis darbas dar  įsiminė tuo, kad  buvo  išimtas ir vėl įdėtas į konkursinius darbus neva dėl  rimavimo. Šiaip jau šia nuodėme „Jo ežerų“ tikrai negalima apkaltinti.  Jeigu  ir yra koks rimas, tai nebent  Giedrex26 eilėraštyje „Iš kosmoso gandralizdžio“. Jis irgi gali būti priskirtas prie tipiškų poetinės egzaltacijos pavyzdžių jau vien  poetizmu „Delnuos nuraudusi aušra švelni/ kažką didingo į visatą kelia“. „Kažkas“ poezijoje ( ir prozoje) geriau tegu būna įvardytas. Nes bala žino ką tu į tą visatą iškelsi. Neblogas būtų  Eglutės7  „Sugrįžimas”, jame jau būtų kažkokio egzistencinio tūrio,  bet…„dabar žinau / Kad tik mirusieji sugrįžta gyventi”. Kodėl – tik mirusieji? Kodėl – žinau?.. Poezijai kartais reikalingesnė abejonė ir nežinojimas, nei tiesų reiškimas a priori. Juk netgi Sokratas sakė – žinau, kad  nieko nežinau...



Būta ir tekstų, kurie tiktų sveikinimų koncertui („Tu pakelki akis į žvaigždes / patikėk, / dar ilgai žydės sodai...“, Laumužė) ar primena klasiką, kuri neišlaikė laiko išbandymų („ Iš žemės / į saulę, / Milžiniškais / žingsniais per pasaulį, / Širdim / plyštančia meile“, Bartlebis) –  kuo ne E. Mieželaičio „Žmogus“: dviem kojom įsiremiu į Žemės rutulį, galva siekiu žvaigždes etc.). Poezijai visgi reikalinga  ir logika, ir tikslumas, ir  tekstą siejanti mintis – dažnai eilėraščiai išsibarsto gabalais, tai būdinga ir geresniesiems darbams, ir tai apmaudu, nes  būta tikrai įdomių darbų, kuriuos  sugadino neišbaigta pabaiga, iki galo neįtempta minties  „spyruoklė“.



Reikėtų atidžiau rinktis ir  palyginimus, nes kai  skaitai: „Ir užpiltinė ryto /užliejo patalus“, nejučia pagalvoji, kad tai užpiltinei gal reikėjo suteikti konkretesnį pavadinimą – „Trejos devynerios“ ar panašiai... „Ryto „Trejos devynerios“/ užliejo patalus...“ ar –  „Ryto „Klumpės“ / užliejo patalus“... Žinoma, galbūt autorius  omeny turėjo ne alkoholį, gal šiaip kokį transcendentinį skystį, bet reikia  gi justi ir žodžio potekstę.



Dabar norėčiau suminėti eilėraščius, kurie  man neatrodo stipriausi, tačiau verti atskiro aptarimo. Kaip tam tikras poezijos kryptis  ir pasaulėvoką atspindintys reiškiniai. Aptarsiu eilės tvarka. „Liūdna kaip Dangiškasis Niekas“, Ražas. Neblogas pirmas posmas („iškirto medžius/plynė paukščius išvaikė /ar laisvas dangus“) , antrasis – netgi puikus („bokštas / dangų prisirišo / prie kryžiaus“), bet trečiasis suglumina ir palieka svarstyti, ką gi autorius tuo norėjo pasakyti („Nerasi žaizdose / askete / gėlėto guolio jauduly / skaitysi paslaptis / svajojančių dievų“). Labai suraizgyta mintis, trečiasis posmas atrodo prigalvotas, ir eilėdara nepadeda minties išsiaiškinti, tik viską dar labiau supainioja. Bet šiaip Ražas man atrodo perspektyvus autorius. Linkiu jam sėkmės.



Toliau – Kieta, „V. Mačerniui“. Vienintelės eilutės, kurias priimu be išlygų – „viršum / šilkinės linijos / miškų“. Visa kita kelia nemažų abejonių. Laisvė, kančia, žuvusieji – sąvokos, kurios devalvuojamos kasdieniniame gyvenime,  ištarti jas be patetikos ir ne kiekvienam profesionalui pavyksta. „Laisvės arklys“ apskritai man sukėlė keistą vaizdinį (gal Vytis? Bet..„ašaroja“, o ašaroja tai jau paprastai ne žirgai, o nuo negailestingo gyvenimo ir žmogaus jungo pavargę  arklėkai...). „Širdį nuogą“, „sužeista strofa“ – na, tai juk pagaliau taip banalu, kad niekas nepasikeistų, jeigu sukeistumėm žodžius vietomis („Nuoga strofa“ ir „sužeista širdis“).



Ramunė Vakarė, „Pritrūksta žodžių akių kalbai užrašyti“. Dvi eilutės, galima sakyti, fantastiškos – „Dangaus pakraščiu artimieji pareina / vaikystės rakandai kaip paauksuoti.“ Gaila, kad kitos eilutės atrodo dirbtinokai prilipdytos. Reikėjo koncentruotis į šias dvi spindinčias eilutes, į mirusiuosius, grįžtančius su auksine šviesa ir apšviečiančius vaikystės rakandus. Ir  eilėraščio reziumė galbūt reiktų konstruoti vaizdiniu, o ne   ištara „ir taip per amžius / liekame skolingi“. Galiu suprasti tai kaip metafiziką, bet akyse ima ir iškyla penkių litų neatidavęs kaimynas.



Liepa bangelė, „Ar girdi – dūzgia bitės“. Šitos dvi eilutės: „ Prie tuščio kelio/žingsnių ieškojau“ ir  „Girdi / jau bitės / žadina žingsnius“ gerai ir pradeda, ir užskliaudžia eilėraštį. Paradoksas tas, kad  vidury nieko nėra. Gyvenimas, pabėgantis nuo savęs – labai abstraktu,  „pėdos dangumi / Ir vanduo pėdose“ –  kažkaip negrakščiai, kaktomuša sudurta, jeigu norėta sukurti prieštarą, reikėjo sklandžiau. Bet potencijos  neblogam eilėraščiui yra.



25 kadro nėra, „veidomaina“. Noriu pagirti autorių už kitokio eilėraščio formos ieškojimą, už  bandymą  pažvelgti į  pasaulį ne pro rožinius akinius. Ir citata pasirinkta puiki- „Grožis – baisumų pradžia“ ( R. M. Rilke). Tik satyrinis, humoristinis  eilėraštis –  itin sunki forma, reikalaujanti aukščiausio meistriškumo. Šiuo atveju tebuvo bandymas. Gal ateity kas ir išeis?.. Linkiu sėkmės.



Žiužiu, „Katėjimas“. Jeigu ne  nevykusi pabaiga, priskirčiau šį eilėraštį prie stipriausių. (Vien pavadinimas ko vertas). Puiki pradžia: „lyg katė/sėlinu vakaro tarpekliu/siela sklidina muzikos/ją vėjas elektros laiduose / kregždėmis užrašo“.  Bet paskui susivelia  mintis ir lieka neišbaigta, sutrinka ir minkšta, aksominė, „katiška“  eilėraščio ritmika. Visgi linkiu autorei  sėkmės ir  išbaigtų „katiškų“ eilėraščių.



Latentic, „Kūrėjui“. Ar tik autorius nebus šelmis, sugalvojęs pasišaipyti iš komisijos ir egzistencializmo. Bandžiau sudėti  skyrybos ženklus, kad suvokčiau šito eilėraščio prasmę, bet ir  vis tiek išeidavo linksmas absurdas. Duona ir prakaitas išėda akis,  ir dar už tai reikia kažkodėl padėkoti („ačiū / kad leidi / pajusti / kaip duona/ir prakaitas /išėda / akis“), na, o „labirintais / kas kartą / pabėgantys/kąsniai“ taip ir atvėrė virškinamojo trakto vaizdą, o kai perskaičiau, kaip tie kąsniai dar ir „atsigręžia / nykstančiu / atvaizdu“, tai net nepatogu pasidarė, juk bene kiekvienam aišku, į ką per „labirintus“ perėjęs kąsnis pavirsta... Užtat niekaip nesutinku su  iškilmingu autoriaus raginimu eilėraščio pabaigoj: „Kūrėjui – / nenusisuk“. Sakyčiau, kad nusisukti reikėtų. Negražu žiūrėti, kur dingsta  kąsniai, juk kultūringi žmonės esame. Jeigu siekta komiško efekto, tai, sakyčiau, beveik pasiteisino.



Dabar – įdomiausi, stipriausi eilėraščiai.



Siūlė, „Laiko ratukas“. Gražiai susietos lietaus ir laiko metaforos, ir truputis asmeninio  siurrealizmo („Ištekėjau Dali laikrodžiais“), ir  asmeninės kosmogonijos („sukdamasi aplink savo ašį / Nuriedėjau kaip laiko ratukas“). Gal tik kiek pabaiga perdėm buitiška, nekaip skamba ir žodis „nusimečiau“.



Solveiga, „Protėvių duona“. Paprastas, nepretenzingas. Sakytum, netgi pernelyg paprastas. Bet po visų „mandravojimų“  atrodo nesumeluotas. Be aukštų sąvokų, be patetikos, o  taupiai atveria skaudžius dalykus. Taip rašyti nėra lengva, nes   visuomet balansuoji ant banalybės  ir sureikšminimo ribos. Šiuo atveju to beveik pavyko išvengti. Manyčiau, paskutinio posmelio kaip tokio (paaiškinamojo) nereikėjo.



Gediminas, „Ženklai“. Padorus, rišlus, tvirtas eilėraštis, nieko nėra nereikalingo.  Ne rėksmingai, o pustoniais išsakomas egzistencializmas. Banalybė  šiuo atveju įveikta, bet taip rašant, ji visada gresia.



Patylom, „Užrakinta“. Eilėraštis, kuris man buvo atradimas. Pats geriausias, profesionaliai parašytas –  ko verta vien intonacija ir tikslūs, taupūs  skyrybos ženklai. Autorė ( - ius) tikrai jaučia žodžio vertę ir spalvą. Labai iškalbinga potekstė. Puiki ritmika. Jį skaitydama,  išvydau  „raganaujančią“ lovoje savo močiutę, poterius, virstančius magiškais užkalbėjimais jai užsnūdus,   kylančius  ne iš žmogaus valios, ne iš jo sąmonės, o iš jo mitinės pasąmonės, iš archajiškų gelmių... „Dievas“ šiame eilėraštyje parašytas iš didžiosios raidės – o tai jau irgi šį bei tą byloja, ne  abstraktų Dangiškąjį Nieką, o krikščionybės centrą. Susiduriantį su pagoniška, mitine mūsų pasąmone. „Miegantys alsavimu / barbena į vėją / Tarytum duris: / Užrakinta, o Dievas parėjo...“ – eilėraštis siūlo kiekvienam skaitytojui neįkyrią  eilučių traktuotę, visgi palikdamas aiškią pagrindinę mintį –  mūsų egzistencinio trapumo, kuris ir gražus, ir skaudus, suvokimą. O  kai imi galvoti, ką  visgi šiame eilėraštyje reiškia „užrakinta“, kas čia užrakinta, kokia apskritai rakto, užrakinimo kaip simbolio reikšmė  - vėlgi atsiveria  įvairūs egzistencializmo paradoksai...



Baigdama norėčiau pridurti, kad  poezijai  ir kurti, ir  vertinti  reikia ne tik emocijų, bet ir logikos, žodžio klausos, intuicijos. Gera poezija – net jeigu jos iš pradžių nesupranti, neiššifruoji – nukrečia kaip elektra... Reikalingas ir humoro  jausmas ( sarkazmo šiai sričiai nepriskirčiau). Ironijos irgi nenuvertinkime. O šiaip –  aš juk irgi nežinau, kas yra poezija ir kaip ją rašyti. Ir tas nežinojimas padeda. Jeigu žinočiau, tai nerašyčiau.



J. Tamašauskaitė: 



Labai džiaugiuosi, jog turėjau galimybę būti konkurso „23 kubiniai decimetrai poezijos“ vertinimo komisijos nare. Žaviuosi V. Mačernio asmenybe ir kūryba jau seniai, jo poezijos knyga visada yra šalia manęs.



Skaitydama konkursantų darbus, širdyje džiaugiausi, kad yra tiek daug besidominčių poezija, kuriančių žmonių. Dalyvavusių konkurse darbai gana įvairūs: vienuose yra sąsaja su V. Mačernio gyvenimo akimirkomis, kituose galima rasti gana įdomų požiūrį, įdomias, originalias mintis.



Norėčiau išskirti Gedimino eilėraštį „Ženklai“. Rodos, toks paprastas eilėraštis, bet kiek jame pasakyta, kiekvienas žodis pasvertas, nėra nereikalingų, beprasmių minčių, o tik savitos detalės: vakaro tyla, atvertos langinės, augantis dangus. Sėkmės, Gediminai, kūryboje!



Labai patiko Ražo eilėraščiai, ypač „Liūdna kaip Dangiškasis Niekas“: laisva mintis, gražūs epitetai.



Sudomino Latentic „Kūrėjas“. Labai geras darbas.



Nuoširdžiausius linkėjimus siunčiu Eglutei7. Prasmingi, įtaigūs, verti dėmesio eilėraščiai. Nenuleiskite rankų! Sėkmės!



Kaip maldą skaičiau Paguodos giesmės eilėraštį „Išpažintinis“. Ačiū už įdomią eilėraščio „Neiš(si)sakymas“ pabaigą! Gražios eilės!



Gražus ir prasmingas Kietos eilėraštis Vytautui Mačerniui, kuriame radau biografijos nuotrupų, subtiliai išsakytą požiūrį. Sėkmės!



Noriu padėkoti konkurso iniciatorėms vario blyksnei ir Žiogui. Ačiū už idėją ir geras emocijas.



M. Gustainienė: 



Konkursui skirti eilėraščiai siejami su žmogaus individualumu: kiekvienas asmuo yra atskiras ir unikalus pasaulis. Daugiausia balų skirta už egzistencialistinę pasaulėžiūrą. Šiuo atveju buvo labai žiūrima į eilėraščio potekstę: ar jos gilumas perteikiamas tokį pat svorį turinčiomis metaforomis, ar paliečiami  svarbūs būties klausimai, ar jie susiję su pačiu žmogumi, jo misijos įprasminimu buitiškoje būtyje ir t. t.



Išskirtiniai pasirodė Giedrex26, Ražo, kietos, Solveigos eilėraščiai. Motyvai susiję su poeto V. Mačernio poezija, pajuntamas gilus žmogaus ryšys su žeme, tikėjimu, išskirtinė vieta skiriama Dievui.  Būties centre – žmogaus likimas, nuo kurio priklauso Tėvynės likimas, pagaliau visa tai yra glaudžiai susiję: žmogus ir jo gimtoji žemė yra vienovė.



Pavyzdžiui, Solveigos eilėraščio personifikacija ,,Pasaulio rankose Lietuva sušalusi dreba“ – aiški užuomina į vykstančius  politinius procesus, bet jų centre yra mažas žmogus, o dar giliau pažvelgus – maža tauta. Ką visa tai reiškia prieš milžinišką pasaulio jėgą? Veiksmažodis ,,dreba“ išduoda tai, kas yra aktualu šiandien: silpnam baisu  stipriųjų kontekste dėl išlikimo. Dar pridėčiau žodį – dėl savitumo. Stiprūs jaučiamės tuomet, kai esame saugūs ir unikalūs.  Metafora ,,Lūžta tėviškės stogas“ ir atskleidžia tą nesaugumo jausmą.



Giedresx26 eilėraštyje labai aiškūs V. Mačernio autobiografijos kontekstai: senolė, gandralizdis, delnai, susiję su moters laiminimu, Šarnelė. Potekstėje ryškėja dviplanė erdvė – reali ir egzistencinė, bet jas sieja laikas, duota misija. Graži metafora ,,delnuos aušra nuraudusi‘, tai ir vilties, ir  amžinybės įprasminimo viltis.



Kietos eilėraštyje dominuoja gilios metaforos, istorinis kontekstas, puikiai atskleista vidinė kančia, egzistencinė prasmė. Visa tai yra artima V. Mačernio poezijai – kiekviename kasdienybės fragmente  pulsuoja  paslaptis, prasmė. Viskas susiję priežastiniais ryšiais, niekas neatsiranda iš niekur – viskam yra laikas ir priežastis. Man patiko, kad gilinamasi į prasmės ieškojimą.



Įspūdingas Ražo eilėraštis - laiko ir erdvės priešpriešos, būties ir nebūties kontrastas, gilus vidinis perversmas. Pabrėžiamas žmogaus orumas: jis nesitaiksto su aplinkos siūlomais privalumais, pagaliau nepriklauso nuo to, kas vyksta aplink jį, o pats oriai kuria savo būtį – savo paties likimą, už jį ir atsako. Visa tai pavadinama prasme.



Gražiai mintys išdėstytos Gedimino eilėraštyje ,,Ženklai“, kuriame metaforiškai atskleidžiamas žodžio svarumas. Tai, kas pasakoma, yra dvasinga – augina dangų. Nereikia daug kalbėti, reikia žinoti žodžio svorį ir tinkamai jį panaudoti geram: ,,brolis sukalba vakaro tylą – po žodį“. Daug kalbant mažai pasakoma, o kartais tyla tampa daug iškalbingesnė.



Prasmingas Eglutės7 eilėraštis ,,Sugrįžimas“, gražiai atskleistas žmogaus ir medžio ryšys (šaknys – senolių karta), gerai panaudoti motyvai (šaknys – kilmės, giminės simbolis; balta lelija reiškia tyrumą ir tobulybę). Šiame eilėraštyje minima balta lelija reiškia ir gyvųjų ryšį su mirusiaisiais. Dažnai ant kapo mirusiajam dedama  baltų lelijų – tai atsvara juodai mirties spalvai. ,,Mirusieji sugrįžta gyventi“ – tai atminties įvaizdis (mirusiuosius gyvieji prisimena, jie atgyja jų atmintyje, jų gyvenimas jau paliko pėdsakus, jie ryškūs ir svarbūs gyviesiems, gal tai net pamoka gyviesiems, kaip išvengti klaidų).



Apie žodžio svarbą kalba ir Liepa eilėraštyje ,,Žodžiais“, bet jos tekstas visiškai atviras, beveik nesijaučia potekstė, net ir toje vietoje, kai sakoma: ,,pasaulis ištisas jame sutilpęs, žodžiais išsilies“, galima buvo pagilinti tą mintį, hiperbolizuotas pasaulis ir žmogus – reikėjo išryškinti tą priešpriešą, ką reiškia tie žodžiai, kodėl jie svarbūs, kokia jų prasmė?



Teksto ,,Duris paliko praviras“ autorė Temsta. Pirmajame posme gerai panaudotas pasikartojimas ,,duris paliko“. Tačiau antrajame posme jau mintys gerokai šokteli į priekį, o šioji nebaigiama. Durys – prasmingas įvaizdis, kodėl jis neplėtojamas? Atviros durys simbolizuoja atvertą paslaptį, bet šiuo atveju lyg ir neryškėja ši mintis. Kadangi siejama su V. Mačernio poezija, tai gali būti sąsaja tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.



Pastebėtina, kad tų pačių autorių kiti eilėraščiai nėra tokie pat gilūs, juose iškeliamos kasdieniškos detalės, bet jos neįgauna gilios egzistencinės prasmės.  Kai kur mintis gera, bet toliau jaučiamas peršokimas nuo vienos minties prie kitos, neapsistojama ties prasmingomis detalėmis. 23 žodžiuose turėjo sutilpti gili potekstė, kuriai sukurti įtakos turi meninės raiškos priemonės, ypač metaforos, personifikacijos. Egzistenciniams klausimams paliesti  reikšmingi retoriniai klausimai ir nutylėjimai. Visa tai yra ir mačerniška.



Dar keletas pastebėjimų. Kai kurie autoriai nesilaiko sintaksės normų, atrodo, kad skyrybos ženklai neturi reikšmės – jeigu jų nėra, tai žodis turi atstoti pauzę, turi įgauti akcentą. Kai kurie autoriai daro ir gramatinių bei rašybos klaidų. Savo kalbos kultūrą reikia gerbti.



Gražu yra tai, kad skaitytojų komentaruose nesijautė pagieža ar ironija. Vis pastebima kažkas gražaus, bent jau trumpas žodžių junginys, kuris palietė jausmus, sujaudino, leido nugrimzti į prisiminimus. Visa tai jaunąjį kūrėją pastiprina, teikia daugiau vilčių kūrybiniams ieškojimams.



Visiems poetams linkiu  pagauti savo kūrybos paukštę. Stiprybės, kantrybės, labai didelio  entuziazmo ir jaunatviško nerimo, nes kūrybai nuolatos reikia impulsų.



_________



Dėkojame visiems šia tema kūrusiems autoriams, konkurso rėmėjams Medžiui ir rašytojai R. Šerelytei, vertinimo komisijos narėms R. Šerelytei, J. Tamašauskaitei, M. Gustainienei.

Konkurso „23 kubiniai decimetrai poezijos“  darbai:

http://zaliazole.lt/categories/catid/195/parentcatid/195/

Konkurso koordinatorės Žiogas ir vario blyksnė.