"Stilius" Nr.37
Kristina Stankevičė

“Nutvėriau už uodegos sėkmės aitvarą, kai aptikau savyje norą kurti, mokytis, keistis ir tobulėti”, - sako žinomas Jonavos verslininkas 45 metų Kazimieras Jakutis. Dainuojančiu direktoriumi vadinamas bendrovės “Lonas” vadovas tikina, kad keturi sūnūs, sėkmingas verslas ir sukurtas paslaptingasis Pagulbis tėra pusiaukelė gyvenimo viršukalnės. Pakeliui į ten dar laukia ne tik nauji ambicingi projektai, bet ir svetimas mažas žmogus, kuriam reikia jo meilės ir šilumos…

Šiuolaikiškumo ir senovės dermė

“Lono” fabrikas, gaminantis čiužinius ir įvairius porolono dirbinius, įsikūręs pačiame Jonavos pakraštyje. Įmonės administracijos pastato moderniame, šviesių ir šiltų spalvų interjere tvyro jaukumas.
“Netradicinė intymi erdvė nuožmiame verslo pasaulyje”, - nužvelgusi generalinio direktoriaus kabinetą neslepiu nuostabos. Pataikau į dešimtuką – K. Jakučio akyse žybteli ugnelė.
Žvilgsniu Kazimieras paglosto ant sienų kabančius medinius senovinių langų rėmus, kuriuose kaimo sodybos nuotraukos.
“Tik tie rėmai ir liko iš senosios pirkios, kurioje gimė ir užaugo mano tėvas. O nuotraukose – mano magiškojo Pagulbio paslaptys”, - intriguojamai pokalbį pradeda K. Jakutis.
Pakvipus kavai, “Lono” direktorius ant stalo stovinčiame mediniame namelyje, kuris dydžiu ir forma primena paukščių inkilą, įžiebia žvakę. Padvelkia pušimi.
“Tas kvapas – ne indiškų smilkalų. Pats sumeistravau ne vieną tokį žibintį (ne žibintą!) iš seno namo sienojų. Vieną jų pusę kažkada glostė žmogaus rankos, o kitą – saulė, vėjas ir lietus. Tikriausiai todėl, liepsnai sušildžius medį, tame kvape pabunda senojo kaimo dvasia”, - pasakoja K. Jakutis.

Pasauliai be takoskyros

K. Jakutį nenumaldomai traukia lietuviškas kaimas.
Verslininkas kolekcionuoja senovinius daiktus. Pritaiko juos šiuolaikiškame interjere. Sugeba rasti skonio paralelę tarp dviejų skirtingų epochų.
“Asmeniški daiktai darbe atskleidžia vidinio pasaulio uždangą. Pašalinės akys pamato, kad esi kiek kitoks. Keistenybės žmones traukia, stebina. Taip kartais kyla ir deginantis “baltos varnos” sindromas”, - neslepia griežtų verslo aplinkos standartų nepaisantis direktorius.
K. Jakučiui darbas yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Savo “Loną” jis vadina penktuoju sūnumi.
Šiltai, nuoširdžiai ir draugiškai su pavaldiniais bendraujantis generalinis direktorius kartu yra ir reiklus bei griežtas. Santykius su verslo partneriais jis grindžia nerašytu garbės kodeksu. “Niekada nesistengiau rasti takoskyros tarp asmeninio pasaulio ir darbo. Šie du reiškiniai man egzistuoja kaip viena visuma” – sako “Lono” vadovas.

Sėkmės formulė – žmogiškosios vertybės

- “Lonas” pradėjo skaičiuoti savo tryliktuosius metus, kasmet plečia gaminių asortimentą. Pelną skaičiuoja didžiuosius Lietuvos miestus apraizgęs įmonės mažmeninės prekybos tinklas. Pastaraisiais metais žengiami drąsūs žingsniai eksporto srityje. Neseniai įkurta antrinė “Lono” įmonė Rygoje “Lonas Latvija”. Tapote tikru porolono karaliumi…
- Porolono pardavėjas tapo karaliumi, - netikėtai sodriu balsu uždainuoja Kazimieras ir ima juoktis. – Koks gi aš karalius…Kažkada vienoje įmonėje buvau porolono pardavėjas. Kai iš šios žaliavos sumaniau gaminti kempines ir čiužinius, sukūriau savo verslą. Iš buvusio darbdavio išsinešiau tik kraitelę grasinimų ir linkėjimų bankrutuoti. Pirmieji žingsniai tuomet prilygo vaiko išėjimui į pavojų kupiną pasaulį.
- Vadinasi, turėjote sėkmingo verslo formulę?
- Taip. Ją man įskiepijo tėvai: kad ir ką darytum, išpažink žmogiškąsias vertybes. Svarbiausia visuomet laikykis duoto žodžio. Priimti kritiką. Keistis. Mokytis. Tobulėti. Gyvenimo variklis – sveikos ambicijos ir bendravimas. Versle negalima bijoti pralaimėti. Be šių visų vertybių, būtina ir gera komanda. Tik tokią išlaikyti sunku, nes visi esame nepastovūs, nuolat veikiami vidinių pokyčių.
Prieš kelis mėnesius iš Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų gavęs “Darbo žvaigždės” apdovanojimą už nuopelnus Lietuvos ūkio gerovei įsitikinau, kad mano pastangos versle yra reikšmingos ne tik “Lonui”. Nesijaučiu vertas apdovanojimo, bet jis man labai malonus.

Du lyderiai įmonėje nesutilpo

- Prieš šešerius metus “Loną” buvo galima vadinti Jakučių šeimos verslu – keliolika mėnesių įmonėje dirbo ir jūsų žmona Birutė. Dėl ko išsiskyrė jūsų verslo keliai?
- Birutę į “Loną” prisiviliojau, kai įmonė sparčiai plėtėsi ir trūko darbuotojų. Nenorėjo ji palikti savo mėgstamo darbo Jonavos darbo biržoje, bet man versle labai reikėjo artimo ir patikimo žmogaus. Dirbant drauge tarp mudviejų netrukus įsiplieskė dviejų lyderių kovo. Įmonę jai teko palikti.
Birutė nesusitaikė su verslininko žmonos, keturių sūnų motinos ir namų šeimininkės dalia. Netrukus perprato kirpėjo amatą ir sumanė kurti savo verslą. Naiviai maniau, kad, finansuodamas kirpyklos įrengimą, suteikiu paskolą pradedančiai verslininkei. Tokias mano iliuzijas žmona sugriovė akimirksniu. Investicijas ji priėmė kaip kompensaciją už tai, kad atėmiau iš jos galimybę dirbti Darbo biržoje.
- Keturių sūnų ateitį taip pat siejate su verslu?
- Nenoriu vaikų “sulankstyti” pagal savo modelį. Leidžiu rinktis patiems. Man svarbiausia, kad vaikai pripažįsta mano skiepijamas vertybes. Reikalingiausias jiems esu tuomet, kai susiduria su kokiomis nors problemomis ar lyčių klausimais. Mama jiems yra artimesnė sprendžiant kasdieniškus rūpestėlius.
Keturių sūnų tėvas tikina, kad visi jo vaikai – 22 metų Adas, 20-ies Liudas, 17-metis Domas ir 13-metis Sauliukas – buvo labai laukiami. Nors, gimus antram berniukui, šeima vylėsi susilaukti ir dukters.
“Norėčiau auginti ir penktą vaikelį, bet žmona nebenori. Man labai trūksta dukters. Dukterys kitokios – paslaptingos, švelnios, geros. Puoselėju svajonę įsivaikinti mažą mergaitę. Birutė tam priešinasi. Nežinau, ar sugebėsiu ją kada įtikinti, kad augindami svetimą žmogutį, suteiksime jam galimybę užaugti laimingam…” – sako K. Jakutis.

Drauge išlieka stiprūs

Kai gyvenimas žmogų įsuka į nesibaigiančių darbų ir didelės šeimos buities verpetą, sunku patikėti, kad dar liktų vietos ir romantikai.
Kazimieras sako, kad daugiau nei per dvidešimt metų judviejų su žmona jausmai pakito. Meilė lyg vaikas išaugo iš paauglystės ir įgavo kitus pavidalus. Bet vien jos nepakanka stipriai dviejų žmonių sąjungai.
“Turi sieti ir atsakomybė bei įsipareigojimai, gebėjimas priimti kito silpnybes. Ne mažiau svarbu mokėti pripažinti partnerio laimėjimus ir jais džiaugtis. Vyrui reikalinga nuolatinė kaita, ieškojimas, atradimo skonis. Todėl žmona turi būti ne tik vaikų motina, bet ir švelni, meili, seksuali, gundanti ir paslaptinga moteris, kaskart viliojanti savo magija”, - sako Kazimieras.
Verslininkas įsitikinęs, kad darniai šeimai yra būtina ir kiekvieno partnerio asmeninė laisvė, individualūs pomėgiai.

Laimingos vienatvės kalvė

Didžiausią malonumą ir atgaivą K. Jakučiui teikia dainavimas ir senos sodybos tvarkymo darbai.
Bemaž prieš trejus metus jonavietis įsigijo seną nuniokotą sodybą Pagulbio kaime, Molėtų rajone. Restauravo ją tardamasis su Lietuvos liaudies buities muziejaus specialistais. Naujam gyvenimui prikelta didžiulę pirkią verslininkas apstatė senais baldais. Juos įsigijo iš aplinkinių kaimų gyventojų. Sodo gale surentė dūminę pirtį iš nupirktų kitame kaime nugriautos senos trobos rąstų.
“Pagulbis – pasakų, svajonių, meilės ir laisvės kraštas. Tai sodyba su aura. Ten užsukusieji nusimeta savo kaukes. Ten yra ir mano tyli laimingos vienatvės kalvė. Tai kūrybinė Meka, tapusi priebėga išpažįstantiems meilę savo artimui. Pagulbyje sukuriamos ir mano dainos”, - sodybos paslaptis praskleidžia K. Jakutis.
- Palietės gitaros stygas neatrodote laimingas – visos jūsų dainos liūdnos…
- Liūdnos dainos – atsvara gyvenimo džiugesiui. Dainavimas –didžiausias mano pomėgis. Esu laimingas, kai koncertuose matau, kad mano dainos pasiekia klausytojų širdį. Nors dainuojamoji poezija nėra populiari, jau baigiu įrašyti savo pirmąją kompaktinę plokštelę. Ji pasirodys lapkričio mėnesį. Tuomet pradėsiu koncertinį šio albumo pristatymo turą po Lietuvą.