Iš pradžių buvo migla. Silpnas griežimas ir kalenimas.
O tada pradėjo kažkas šnarėti ir čepsėti. Bet vis tiek buvo migla.
Pasirodė aukštas tvirto sudėjimo garbaniuotgalvis achajas ir pasidarė kiek šviesiau. Garbaniuotgalviui iš paskos atitipeno gražuolė rudaplaukė.
Rinkosi žmonės. Bet aš buvau užsimiegojus, todėl pamenu tik miglą. Ak. Sklido garsai ir kalenimas, vyno siurbčiojimas ir visokie kitokie šnaresiai.
Kai vėliau savo draugių paklausiau, kas ten šnarėjo, sakė, kad atvykusieji visiems prisistatė: garbaniuotgalvis Karsanata, rudaplaukis gražuolė Kvasas, taurioji Taurija, klajojanti Klajūnė, galantiškasis Ixaonas, juodai baltas Aurimaz, knygą gimdanti Littera, į voverę panaši wowerie, oranžinė Muntė, Tiesiog Kryžius, juodoji, bet ne juoda (o gal atvirkščiai) Rasa varna ir jovariškas Jovaras.

Kai gaudesiai nurimo, prasidėjo skaitymų metas. Ak. Kaip aš juos mėgstu. Nuo skaitančiųjų alsavimo tiesiog virpu. Vėjelis tik pučia pučia... Hm... atsiprašau už lyrinį nukrypimą. Mane taip užliūliavo skaitymai, kad ne visus pamenu. Užtat pamenu Aurimą. Ans vietoj poezijos kalbėjo apie keiksmažodžius ir jų vertimą į lietuvių kalbą. Dabar ir aš žinosiu, ką reiškia „na...“ O tai reiškia maždaug – „eik tu į varpinę“. Dar pamenu Rasą varną, pasakojančią eilėraščio priešistoriją. Ak. Pasiutus ta varna Rasa.

Po skaitymų kalbėjo Ixaonas. Taip labai gražiai kalbėjo. O tada visiems buvo įteiktos dovanos nuo moderatorių:
Klajūnei Lapkričio konkurso paskatinamasis prizas
Tiesiog Kryžiui – už aktyvų dalyvavimą konkursuose ir nieko nelaimėjimą
Taurijai – už taurius jausmus
Woweriai – už norą tobulėti
Rasai varnai – už varlišką įvaizdį
Muntei – už vientisą ir nuoseklų stilių
Karsanatai – už kūrybiečių susitikimo organizavimą
Kvasui – už organizatoriaus padėjėjo vaidmenį
Katythei – už murksėjimą (tiesa, ši įmurksėjo kiek vėliau)

Taurija visiems dalino garsių žmonių mintis, po jų viešo perskaitymo prasidėjo linksmoji dalis. Taip sakė. Visi juokėsi. Ir net man buvo juokinga. Bet ką jie ten išdarinėjo, niekaip nesupratau: Tiesiog Kryžius vaizdavo šlapią, taip sakant „bomžą“, jovaras – naktinę pelėdą, Ixaonas – įpykusį moderatorių, garbaniuotgalvio Karsanatos plaukai buvo palyginti su grindinio plytelėmis, o Katythė priskirta tigro giminės hibridui.

Vėliau mano uoslę patraukė kepsniai kepsneliai, tad kuo viskas baigėsi, nesakysiu.
Vienam gale stalo net uždainavo ir sublykčiojo giminė šaltoji liepsnelė. Kitam gale stalo atlėkusi iš egzaminų žavioji Melisa ilgesingai žiūrėjo į valgančiuosius ir laukė padavėjos. Laukė laukė, laukė laukė ir... sulaukė.

Po pietų garbaniuotgalvis achajas ir gražuolė rudaplaukis Kvasas moderatoriams liepė išsipirkti dovanėles. Aš jau gesau, tad mano silpnas akeles ir liaunas auseles pasiekė tik pavieniai garsai; gal man pasivaideno, o gal iš tikrųjų Ixaono lūpomis prabilo A. Mickevičius, o tinkluotomis palubėmis skraidžiojo S. Nėris. Nelabai beįžiūrėjau, kas ir kaip vyko toliau. Vėlei užplaukė miglos ir šnaresiai. Pro miglas regėjau, kaip įlėkė Cherry su baltu eželiu, kurį Littera per apsirikimą pavadino oželiu. Tas oželis, oi eželis, labai norėjo su visais sveikintis, buvo kone įžūlus, net užsimanė savo ūgiu lygiuotis su Tiesiog Kryžiumi. Užtat Aurimaz įdėmiai į tą oželį, oi eželį, pasižiūrėjęs vos nenukando anam nosies.
Va taip tatai. Tiek pamenu. Dar buvo aukcionas, vyriškos diskusijos, mergaitiški pasiplepėjimai, klajūnės laiškelis Kalėdų seniui, bet tatai iki mano ausies sunkiai beskriejo, nes mano dagtis sudegė, o laibas kūnas ištirpo it saulės ištiktas. Rūko dūmas ir užėjo tamsa.

- su nuoširdžiausiais palinkėjimais
žvakelė, kairiajame kampe