Aš vis dar tikiu:
Jei apspausčiau savo delnais
Gale sodo augantį seną uosį
Ir jei ilgai taip laikyčiau suspaudęs,
Jei tik iškęsčiau
Ir nepabūgčiau gruodžio šalčio,
Jis prakalbėtų.

Prabiltų stebuklinga
Medžių kalba,
Nusivestų mane
Į Tėvo vaikystę,
Supažindintų
Su Justinu Jakučiu,
Apie kurį tiek daug girdėjau.

Stovėčiau atokiai,
Netrukdyčiau vyrų kalboms,
O paskui – kas bus, tas bus –
Pribėgčiau verkdamas:
– Seneli, tai aš, Tavo anūkas.
Aš Tave myliu!
Ir stipriai apsikabinčiau jo kerzinį batą.