Tylus ruduo atpėdino į kiemą
Su teptuku, dažais, tik be molberto.
Pirmiausia ties klevais pradėjo dieną,
Su eglėmis jam prasidėt neverta,
Spygliukų daug, o ir koksai dygumas!
Dažytojo viltis – alyvų krūmas.
Klevus – raudonai, alyvas – gelsvai,
O su kaštonais – nesusikalbėsi,
Dar vasarą parudo negyvai,
Rudom akim tik žvilgčioja į šviesą...

Tylus ruduo. Be vėjo, be lietaus,
Nes debesys per vasarą išdžiūvo.
Ir jeigu ateity manęs kas klaus,
Sakysiu aš, kad rudenio nebuvo.