Tavo niūrios mintys skrodžia baltą dieną,
Tavo sunkūs žodžiai atsimuša į sieną.
Tavo basos kojos žengia per ražieną,
Tavo sausos lūpos geria gulbės pieną.

Tavo pavargę akys ieško nežinomo aukščio,
Tavo kaulėtos rankos laiko mėlyną paukštę.
Tavo pirštai paliečia baltą jazmino skruostą,
Tavo žvilgsnis atranda niekam nematomą uostą.

Tavo pavasariai bėga, tirpsta kaip Vaivos juosta,
Tu jau niekad negrįši atgal į ramybės sostą.
Tavo kojos paliečia baltą debesų uostą,
Tavo lūpos kartoja giesmę mėlyno paukščio:

Juk tai gėlės kelio pakrašty.
Gėlės kelio pakrašty.