Purpurinio vakaro rožinis -
Pastovumui meldiesi be žodžių.
Sklerotėja net dvasinis grožis -
Iš liepsnos - pelenėliai bei suodžiai.
Margą skiautinį siūlo atolui
Gudrios laumės, kai miglą nudangsto.
Kas tu?
Dulkė, tarp dulkių parpuolus
Ir pamiršusi Viešpaties ženklus.
Ko bijau?
Tik nenuoramos vėjo,
Vienas gūsis - ir keičiasi vaizdas.
Riebią sotį sapnuoja rugsėjis
Ir į skaiutes atolus suraižo.
Purpurinio vakaro rožinis,
Išbarstytas po garsą, po skiemenį.
Kur jausmai išsinešt sielą ruošiasi?
Gera būti ne Pranašu - piemeniu.