kai merkia lietūs
beržo šakos brinksta
ir žvaigždės upėn neria kur gilu
ir gulbės pariby lašais sustingsta
tik sapno sparnas smelkiasi —
 
vėlu
 
kai lyg kartu
bet artumu nutolę
kai negaliu atspėt kur tu esi
 
tik skaudanti brydė per drėgną žolę
mėnulio šukė
laiko judesy