Taip ir žinojau.
Susėdome greta,
lengvai prigludę,
paraginti barzdoto fotografo,
prieš šimtą metų,
o gal kiek daugiau...
Susėdome... drovu
švelnumą demonstruoti kamerai,
tačiau labai norėjom fotografijos.
Dardėjome vienkinkiu vežimu,
dundėjom geležinkeliu,
dirižabliu atskriejome
į tąją dieną, kad būtume
Naktinraščių ir laiko užkalbėti,
sidabro švytinčiom akim,
plaukais pablukusiais iki pečių,
iki versmių, iki pačių gelmių.
Kai tavo rankose dvi mano šiltos rankos
prisilietimais pildos, darosi šviesu
nuo tavo balso, nuo sodraus kalbėjimo
ir nuojautos, kad būsime kartu...
Taip ir žinojau... Sukasi žibintai
švytuoklių horizontuose ratu.