mano realybė nebeveikia
žodžiai kaip iškramtytas vaškas
beformiai ir beskoniai
iš mišių teliko paauksuotas apsiaustas
kvapnių dūmų uždanga
ir nieks nebetiki stebuklu

kiti darė didžius darbus
vertė saulę šviesti
darė lietų šlapiu
suko žemę aplink jos ašį
šaukė visa gerkle iš pačių vidurių tam
kad žolė augtų į viršų
sena moteriškė pagal baltiškus papročius
upelyje plovè vandenį
o aš
keturiasdešimt metų praleidau klajodamas po dykumą
tam kad suprasčiau jog vaikštau ratais