Vieno tavo prisilietimo
Užtenka tūkstančiams valandų...
Klausausi Eltono Džono,
Nors dainos žodžių nesuprantu.


Pianisto pirštai laksto klavišais,
Užėmęs širdį, Liūdesys išnyksta.
Savo jaudulį suspaudžiu tarp delnų
Ir į vasaros pievas viena išeinu.


Pasveikinu drugelį, bučiuojantį žiedą,
Prisiminimų traukiniu į praeitį riedu.
Visos dienos į lopšį, pakabintą uosy, subyrėjo;
Prašiau daugiau Laimės – Likimas negirdėjo...


Kažkur toli pasiliko tavo prisilietimas –
Tas tūkstantis valandų – akimirka.