Saulėtas gegužės rytas miško apsuptame užpelkėjusiame žvyro karjere. Rasa, gaiva, šviesa aplink verčia prisėsti ant nemažo riedulio netoli vandens. Prieš akis švytinti pernykščių nendrių siena atsispindi vandenyje. Žiūriu ir netikiu – įstabiausias paveikslas, bylojantis apie darną ir harmoniją gamtoje. Nė mažiausio vėjelio. Absoliuti ramybė, kuriai be išlygų paklūstu. Ir kiek vėliau – suvokimas, kaip tobulai keičiasi metų laikai...

Rugpjūtyje vėl aplankiau šią vietą. Nendrių siena žaliavo, šiugždėjo rudos šluotelės, ant jų tūpė drugiai, laumžirgiai, savo gyvenimus planavo vikšreliai, tulžys nutūpė žvilgtelėti į mane, o aš prisiminiau gegužę, nes be to auksinio kambario nebūtų buvę ir to gyvybingo sujudimo. Nenusibosta šis vaizdas ir ant sienos kambaryje!