Kai prieblandoje atgyja mirusieji,
Atnešk man puokštes nuo karstų.
Neverk dėl vargšų niekadėjų,
Nes jų pasigailėjo pats Dangus.
 
Kai vėl pražysta skintos gėlės,
O ašaros tau krenta ant marmuro grindų.
Atmink, kad ir tu mirsi nusidėjėli,
Ir tavęs nesigailės Dangus.