Prie uolos prirakintas – 
prie darbo kėdės.
Noris pakilti – 
norisi lėkt!

Judesį, greitį
pajusti kūnu,
kartais atrodo –
ir ką aš veikiu?

Bėga pro šalį
žaibu traukiniai –
neša jie laiką,
kurio nematai... 

Virsta sekundės
valandomis ir dienom,
senka energija –
tampa svajom...

Kas jas išpildys?
Kas jas atspės,
jei nesuspėsi 
aplenkti lemties?

Tirpsta limitas
dienų ir naktų –
nebeišlošiu
loterijoj jų...

Taip prirakintas
prie darbo kėdės – 
kaip Prometėjas
dėl savo ugnies...