„Oi, griežle, griežlele mano
Kur buvai šią vasarėlę
Oi, griežle...“
 
vasaros kaitra
dobilai motiejukai
žvangučiai ramunės
aukojasi mūsų išlikimui
kad šieno glėby
prie kūčių stalo
kartu susėdę
pilni troškulio
rastume tikėjimą
 
kuris ganys mūsų sielas
pildys lūkesčius
laimins motiejukais
šildys giesmele
pradalgėlės lizdely
užgimusią... šildys
 
siaubo kupinas
pasaulis pasveiks
mes dalinsimės
duona druska
čia ir dabar
būsim geresni
būsim žemės vaikai
žvangučiais laimingi
žvangučiais
 
„Oi griežle, griežlele mano
Kur buvai šią vasarėlę
Lankj, lankoj šienelį grėbiau,
Lankj, lankoj šienelį grėbiau“