Paklausykime vėjo dainos...
Kaip Šarnelėje šūviai vis plakė.
Ir suskaudo širdis nuo žinios,
Kad jaunystė užgeso lyg žvakė.

Parašei Tu daugybę eilių,
Apipynęs skaisčiausiu žydėjimu,
Neieškodamas žodžių meilių,
Bet palaiminęs juos tikėjimu.
 
Tik šešėliai laukuos pasiklys,
Nepamatę lemties silueto
Ten, kur tyko mirties taikinys,
Nusitaikęs vežiman poeto.
 
Vis gilyn tamsą vakaras seks,
Užkalbėdamas amžiną tylą.
Atsimušęs į širdį akmens,
Sielos paukštis į dangų pakyla.