pasiklydau
raukšlėtame rudens veide
kreiva šypsena

byrant lietui 
skaičiuoju lašus
tai nuovargio ženklas
žvelgiant aukštyn į žvaigždes
ima baimė

aš tuštuma
beribėje erdvėje
kur laiko lygtys suvertos
lyg žemuogės ant smilgų

žinok
dykuma nepažįsta rudens
ir raukšlėto jo veido
kreiva šypsena

bet
beduinai moka bendrauti tyla
ir išgliaudyti pauzes