Kas per gražumas vakaro, kai spindi
Margi šešėliai medžių ežere.
Darai kelionėj neplanuotą vingį,
Kad ilgėliau pabūt drauge.

Kad įsidėti atmintin suspėtum
Rūgštoką kvapą sodo obuolių.
Dar šiltą akmenį apeit iš lėto
Ir pavadint gyvenimą skaniu.

Ir padėkot, dėkot, dėkoti
Be žodžių – už kažką brangaus.
Akis užmerkus jausti sotį
Su prieskoniu žvaigždžių medaus.