graudus liūdesy, tavo rūbas blyškus dangaus violetas
į gruodą į sniegą į speigą
užaštrinu liūdesį lyg ietį
juk tai netikra pavirs į nieką
vos pajutę menką šilumos kiekį
į vasarą į vakarą į lietų
suvilgau liūdesį lyg žiedą
kad jis nevystų kad žydėtų
kai saulė į debesį nurieda
į erškėtrožę į žodį į grožį
paneriu liūdesį lyg žaizdą
lai negyja lai tvinkčioja lai gožia
atsivėrusį kurti bedugnė žeidžia
į praeitį į ateitį į atmintį
sugiltas liūdesio brendu
pasaulio atmintyje vien Kristus
ant Golgotos žengia liūdesiu giedru