Žiema buvo dar už kalnų. Žvirblis tupėjo ant stogo, dairėsi. Tolumoje ganėsi karvių banda, patvory snūduriavo katinas. Nepūtė šaltukas. Žvirblis nesušalo ir nenukrito žemėn. Karvė nėjo pro šalį ir neleptelėjo ant jo „blyno“. Paukšteliui neteko viešai išlieti atšilimo džiaugsmo. Katinas neišgirdo jo čirškėjimo ir nebėgo „gelbėti“ žvirblio.
     Nepatekęs mėšlan, žvirblis pasipurtė ir nuskrido, nenustodamas vilties būti toliau nuo dergiančių „priešų“ ir gelbstinčių „draugų“.