Tarsi šunys pasiutę pikti žodžiai amsi ir loja,
Taip maną išlaikyti virš visų savo valdžią ir galią,
O už rūmų tvoros vėl už kančią ir neviltį geria,
Ir užmigę sapnuoja, kad dėvi drabužiais dailiais.

Prieš akis stovi aukštas rūmas didingas,
Pilnas aukso, sidabro ir visokių grožybių daugiau,
Tai pamačius kančia, neviltis  neteko net amo,
Tai tikriausiai ne man jie skirti ir ne man čia vieta.

Ir parėmusios viena kitą silpnomis savo  rankom,
Ilgais laiptais sugrįžo į namus už rūmų tvoros,
Aušo rytas, kilo saulė ir mažo paukštelio balsas
Kėlė vergetas dvi, kad vėl eitų ieškoti geresnės dalios.