Ką tu dabar jauti, nakties viešnia plaštake,
Kiek dar tavyje drąsos vėl skristi, nesudegti,
Vėl nebūtį aplenkti ir į namus sugrįžti
Ir paskutiniam kartui daugiau nebesiryžti.
 
Žinai svilėsio kvapą apdegintų sparnų,
Žinai, kiek žuvo sesių toli – net už kalnų,
Kiek meilės dovanojai už atlygį tiktai,
O išsvajoto princo taip ir nesutikai.
 
Tarp pėdsakų gausybės ieškojai – neradai,
Bejausmės šaltos lūpos bučiavo nerangiai,
Dabar viena palikus, aplinkui dykuma,
Vėl skorpionas kužda – kokia graži dama...