Suklusau.
Pasirodo
vieniši paukščiai
pamiršta prigimtinę giesmę
negirdėdami savų,
laimingai giedančių.
Jie mėgdžioja aplinkinius,
išlikt norėdami,
pritapti bando
giesmėmis rėksnių.
Liūdžiu,
man gaila tų
negimusių giesmių
ir to pavasario
be jųjų meilės,
be tuoktuvių šokio.
Baugu... Jaučiu,
supanašėjimo klaikybė
niveliuoja norą,
išlikti balta varna,
tarp užgožiančių kranklių.