Kam tie ąžuolai, nevirstantys nuo vėjo? –
Griūva medžiai, šūkauja pjovėjai.            
 
Girios nemadingos, reikia plyno lauko.
Mišką čia išpjauna vos paaugo.                             
 
Kur giria žaliavo, tik kelmai beliko,
Prie jų kauburėlių styro šaknys plikos.        
 
Margas kėkštas pasodina mažą gilę.                  
Kalbasi su ja ir nuolat giria:
 
Užauginsi medį drūtą, platų, –   
Sušlamės čia miškas jau po šimto metų, 
                            Nepaveš miškovežis ant ratų...