Už lango lapritis, ir sodas
Alsuoja šlamesiu dusliu
Lyg būtų jį kažkas pašovęs
Dažais variniu vamzdeliu.
 
Ir kalba lapai čia sugulę
Drėgnais ir cypiančiais balsais
Per visą naktį prieš mėnulį:
– Vis tiek šalta žiema ateis…
 
Balti sparnai bastūno rūko,
Apgobę sodą paslaptim,
Tik įdienojus atitrūko
Aukštyn skylėtu debesim.
 
O saulė metė žemėn žybsnį,
Lyg žaibą skrodžiantį medžius,
Dar likę lapai puolė kristi
Ir lyg keptuvėj ėmė džiūt.