Ruduo – karalius mano,
daug aukso pažadėjo,
pribarstė jo ant tako
ir dovanojo vėjų.

Ruduo – karalius mano,
galva jo karūnuota,
kol vasara dainavo,
miegojo jis sapnuos jos.

Dabar nešykšti turtų,
kuriuos jam subrandino,
kad vėl iš lapų burtų
ir vėtrungių žaidimo.

Karūnoj saulė miršta
lig kito sugrįžimo.