Įbrido diemedis
į rūko duburį
rudens delnų sušildytą,
kukliai pražydęs,
pumpurėliais geltonais.

Dievai, dievai,
koksai švelnus laukimas
malonių iš dangaus,
kai saulės taip mažai.

... Ir aš...
Pilna svajų,
šiurkščia lemtim nuglostyta,
per laiko kulgrindą einu
... einu...
sutikt šalnų.