Nei krinta, nei krenta
– bumsi –
motulės sodo rudens obuoliai
į žalę žolę, į vaikystės ATMENAS,
taip saldžiai pagarintas,
juoko išdykėlio,
nerūpestingai skubančio
labirintais lemties...
Priglundu prie motulės skruosto,
palaiminta MEILĖS:
– paskambinsiu –
pažadu... ir lėtai, lėtai
grįžtu į miesto šurmulį,
kur kaukėmis uždangstyti žmonės
pamiršta ŠYPSOTIS...