Šį rytą saulė balzgana viršūnėm medžių bėga,
rūkuotą rytą gindama, nuo medžių rasos rieda.
Lyg rauda kad ruduo, kad lapai sklendžia žemėn.
Lyg paukščiai jie nutūps ir pasiliks, rudens liepsnoj sudegę.
Tirštam rūke subridę medžiai atrodo taip toli nuo vienas kito,
tik lapais šnabžda tarsi žodžiais visi į valso sūkurį įkritę.
Kokia puiki rudens simfonija, kaip švelniai virpa lapų stygos,
kaip sukas poros liepos, beržo, klevo,
koks mielas rudens atvirukas, įrėmina vėl laiką užrakina
į lapų aukso sūkurį, į laiko bėgančio degimą.

2018. 09. 20.