Gimei neturtingas neturtingoj šeimoj,
Esi silpnas vienas su pasauliu šiuo kautis,
Bet tavy tokia pat patalpinta dalelytė vilties,
Kad gali ir sveikas ir gražus užaugti.
 
Bus žmonių, kurie tau šitą viltį suteiks,
Bus žmonių , kurie ją  išplėš  iš širdies,
Bus žmonių, kurie kaltins tave ir teis,
Bus žmonių, kurie gins ir kurie apleis.
 
 Ir nėra pasauly didesnės bėdos,
Kai neturtas šienauja milijonus vaikų,
Už kiekvieną šią auką bus grąžinta skola,
Ir todėl neišvengsim katastrofų baisių.
 
Ir todėl jau šiandien susitelkę visi,
Išvarykim neturtą iš savo šalies,
Kad nereiktų bijoti išeit į gatves,
Kad sulauktų vaikai šviesios ateities.
 
O kol kas dabar būkim budrūs visi,
Gal regėsim, kaip atrodys laikų pabaiga,
Visuomet prie savęs laikykim vaikus,
Nes tik jie bus mūsų ir viltis ir  šviesa.