10.  Šeškai protingai pragarus kūrena...
 
    Norėjau pabūti kartu. Ir ne akimirkai, nepaisant kokia džiugi ji būtų. Norėjau pabūti kartu visą savaitę. Ir ne bet  su kuo, o su geriausiais. Nenorėjau netgi pamąstyti iš  kur toks įsitikinimas, kad savaitėje susitelks ne tik  geriausias Rašyk septintukas, bet taip bus sukurta ir proga, kurią praradus dingsta viltis, kad tai galėtų kada nors pasikartoti. Dirbau iki išnaktų ir po jų, kad tik  atsitiktų taip, jog ir aš atsirasčiau su jais ir kuo arčiau  Klaudijaus Sulavarvio ir Tamtyč, o dar geriau, jeigu pavyktų įsiterpti tarp jųdviejų. Man matėsi, kad šitame septintuke galima bus  surinkti tris muškietininkus ir  d`Artanjaną. Neabejojau, kad juo bus kuris iš jų – ar Klaudijus, ar Tamtyč. Pats gi buvau pasiruošęs likučiais. Svarbiausia buvo įsiterpti  į  komandą, kurią kažkada smagiai sukūrė Aleksandras  Diuma. Neduok dieve, bet jeigu tokiam savaitės septintukui būčiau reikalingas kaip d`Artanjanui jo arklys, būčiau sutikęs juo būti. Manau, kad verta pacituoti su visa gramatika ir sintakse, kaip jis atrodęs:
  Tai  buvo dvylikos  ar keturiolikos  metu bearniškis (Bearnas – sritis pietų Prancūzijoje, Pirėnų papėdėje) skapas, sartas, nušiurusia  uodega, ir patinusiais riešais  Šis kuinas, kad ir vežliojo, nuleidęs galvą žemiau kelių, – dėl to ir apinasris buvo nereikalingas, – vistiek dar  nueidavo per  dieną aštuonias lje. Nelaimė, geriausius  šio arklio ypatumus taip buvo nustelbęs keistas jo plaukas ir nevykusi bėgsena, jog tais laikais, kada visi  buvo geri arklių žinovai, minėtojo  sarčio pasirodymas Menge, į kurį jis įėjo pro  Boožansi vartus maždaug prieš  ketvirtį  valandos, visiems  padarė  tokį  įspūdi, kad  nepalankumo šešėlis krito net ir ant jo raitelio.
  Ar reikia  daugiau?
  Ačiū, kad – nereikia. Knygą užverčiu, palikdamas joje tarp 8 ir 9 puslapių du raštelius.
 
  1.
  Oi, Džaivild, ką Tau pasakyti? Neatsigaunu po susitikimo su Tavimi kalnuose. Negi aš toks netikėlis, a? Negi taip galėję, kad pati mane po juos panešiojai, o ne aš tave. Kaip liūdna! Dabar jau ir baisu, išgirdus tavo:
  – Labas rytas, riteri Pranai.
  Suprantu, kad ir man atėjo laikas pramokti verkti. Prisėdau prie tokių atsiminimų su nosine ašaroms nusišluostyti. Betgi ar tai padės? Įtikinėju save, kad Džaivild man ašaras nušluosto. Kada pradžius ir akys, ir nosinaitė, parašysiu daugiau.
 
  2.
Neverkit, riteri Pranai.
Niekada nežinai kas tikra. Kviečiu kartu pasivaikščioti tik gerais, gražiais prisiminimais po stepę, nulietą žydinčio adonio auksu.

  Negi ji mano, kad nežinau, kas iš tikrųjų yra Adonis ir kodėl jis išsilieja žydėti po stepes adonio auksu, galvoju ir ne tik patikinu mintyse, jog „žinau, Džiavild, žinau“, bet persimetu iš tylos į kuždesį, šnabždesį:
– Žinau, Džiavild. Tačiau labai abejoju, ar žinai, ar bent  suvoki, kodėl  man taip labai reikėję ateiti į „Rašyk“ geriausią septintuką. Ir turbūt nepatikėsi, kad man tai  pavyko ir vis dėlto ten manęs nėra. Nei mano, nei kieno  akys nemato. Kaip tai parodyti ar pasakyti geriau, irgi  nežinau, o ir save regiu ir  jaučiu kaip tą nukorusį žemiau  kelių galvą d`Artanjano arklį, kad jau ateiti iki  tavęs toliau  negu pas Čingischaną ir būti jo raiteliu.

Ir pritūpė kažkas šalia,
ir pagiedojo:

  Daug vėjų supūtė
  šiukšlynai  suslėgti krūtinėje
  atrodo, kad ilgiau
  kalbėt su žmogumi nemoku.
  esu tiesiog  akiplėša, kuris
  kaip šeškas tūno savyje
  pat sau nereikalingas
 
– Čia apie ką?

Tik Dievas gal težino tai,
bet jeigu net ir jis bylotų žinantį,
jau patikėti negebėčiau.
Skaudi dalia,
kai tenka bėgti nuo savęs
kažkur paliekant ką tik buvusį
kaip žmogų
(net atmintis nenori šitokį laikyti).
Ar ne todėl, kad kai aplink visur
protinga, sumanu, gražu,
čia – ne, jau –  NE!
Namai užsirakina aklinai,
šeškai  protingai
pragarus savy kūrena
Ir geras žodis pasakytas jiems
atrodo įžūlus, pajuokiantis, netikras.
Kas dar tikrovę sugeba suprast geriau,
negu šeškai – 
kai visoje šaly, nuo sosto iki jų,
nereikia kvepalų.