Sugrįžkit parklupdyti, žuvę, mirę
Ir eikite proesija vėl Lietuvon,
Kur ošia šimtametės girios
Ir stokit su gyvais išvien.
 
Nes mūsų mąžta, mes išeinam
Po vieną, po kelis, miniom...
Nes taip norėjo Jis – Aukščiausias vienas,
O galgi Jo nebėr, tiktai kodėl?
 
O galgi baigias mums paskirtas laikas?
Ir mirksnis vienas – valanda todėl?
Ir duoną mums kažkas suraiko?
Ir užgeriam krauju kodėl?
 
Kodėl, už ką – už brolį, tėvą, sūnų, sesę,
Už motiną, atgulusią kapuos,
Ir raudos, giesmės šimtą metų tęsias,
Ir tęsis tūkstantį –  širdis dejuos.
 
O galgi burtą mes dar sykį mesim?
Ir išrišimą mums dangus dar duos?