Taip suraizgyta, sulipdyta ir praeitis, ir dabartis,
ir ateitis, kurią reikės dar iki galo perskaityti,
tarsi knyga gyvenimo po lapą verčiama pirmyn.
Nelyg nuo medžio kristų lapai ir šakos vis lengvyn.
O tau kasmet vis žingsniai pasunkėja,
su kiekvienu lapu prie žemės vis arčiau,
ji šaukia tarsi audrą vėjas, tarsi dangus paukščius
pakilt aukščiau. Lyg kalendoriaus lapai verčiami
ji vis plonėja, nuo taško atspirties nueita taip toli
ir supranti kaip greit gyvenimas praskriejo,
nelyg sparnuotis dangumi.
Į laiko šulinį sukrito dienos, svirtis vis traukia jas gilyn,
akis atmerki ir matai, kaip nušienautos stipriai pievos
ir dalgio ašmenys įsirėžia gilyn.
Taip įtraukti į laiko ratą, jis veža, veža mus,
kur laikrodžiai strėles pametę, kur pilsto mėnuo pilnatim.

2019. m.