Sodo klevas, pušys tarsi smilgos,
Padūmavę pievos ir miškai, –
Nemaniau, kad šitaip išsiilgsiu
Gimto krašto, kur basi takai

Man vaikystę vėlei sugrąžino
Su seniai išėjusiais draugais.
Ir kas žino, Viešpatie, kas žino,
Gal ir aš jau laukiamas tenai?

Nors dar žemėj dienos neprailgo,
Ir netrokštu nebūtin išeit...
... Sodo klevas taip gražiai sužvilgo
Tarsi ašarom rasos lašais...