ŠĮ vakarą ilgai į žarijas žiūrėjau –
Krosnelėj degė Tėvo obelis!
O mano vėjau,, baltas sodo vėjau,
Išpjautų sodų žaizdos neužgis...

Ir mano Tėvas  jau žvaigždynais eina,
Iš savo sodo išvarytas, iš namų!
Surinki, vėjau, žarijas į dainą,
Nes žemės dykroj žiauriai neramu.