Būna pasakos linksmos ir liūdnos,
Apsiraizgiusios laumių kerais.
Net karaliams apdulka karūnos,
Lyja vargšams dangus pinigais...

Iš žalių kūdrų randasi princai –
Tik drąsos reikia lūpom paliest.
O tada pačios kojos sulinksta,
Nebetildo protingi širdies.

Kas į eketes uodegas kiša? –
Tik patiklūs, naivuoliai, geri...
Gudrios lapės vėl paima viršų –
Vienas karrr – ir snape neturi.

Siaučiant pūgai anuomet varguolę,
Siuntė pamotė eit žibuokliaut.
Dėl tikėjimo juk neprapuolė –
Sugebėjo gėlių žiemą gaut...

Kur dabar žvejo senė godžioji,
Kuriai mainėsi norai kasdien?
Ant tvoros vyras tinklą padžiovė –
Liko gelda suskilus abiems.

Būna pasakos linksmos ir liūdnos,
Ir pasaulis į jas panašus...