Ilgai galvojau, perstatinėjau mintis,
Kokį eilėraštį rašyti belaukiant švenčių,
Regis taip neseniai aidėjo jaunatviška
Išmintis: „nekišk nagučių iki Kūčių“...

Su tėvuku ieškodavom tinkamos žaliaskarės –
Papuošimai rankų darbo, savi ir širdžiai mieli –
Po jąja pūpsodavo palinkėjimų kupetėlės,
Negi dabar tapome vienas kitam svetimi?..
 
Greitai nuaidėjo jaunystės džiugesio metai:
Keitėsi kartos, socialiniai sluoksniai, patirtis:
Seniai žiemoje čiuožė rogės, gruodyje dardėjo ratai,
Kodėl niekur nedingo Kalėdinio laukimo atmintis?

Prisiminus tuometinį Kūčių stalą, lygini dabartį –
Tarsi būtum atvykus iš tolimos planetos nykios
Ir dar jauti sunkiai beriedantį vežimą metinį,
Kada aplinkui spindinčių žaliųjų gausybė – deja,
nematyt mūsų padangėj žvaigždės ryškios... Kodėl?

2019 m. gruodžio 25 d.