baltam rūke
šermukšnio kraujas laša
į ryto delnus  — rubino raudonis
tingiais sparnais
plasnoja kregždės basos
ir toks švelnus
lietaus glamonių fonas
 
tyliu lėtai
gal sapnas išsipildys
dykynėj laiko liksiu nusikaltus
rytų pašvaistėj dievo akys mirksi
pavėjui plaukia pilnos laumių valtys
 
kada geriau
ar kai jausmus ištylim
sapnais maitinam savo minkštą  guolį
kai skauda dar
kai ką nors stipriai myli
nutyla šunys —
jie tada nepuola
 
sapnų pavėsy laiką išalsuoju
aušros karolis sutemas suvėlė
kažkur erdvėj
sustingsta laiko šuolis
o stiklo šukėj šypsos kanarėlė