Šią naktį tu, taip pat, kaip aš,
Klausysies, už langų kaip aršiai švokščia vėtra,
Be žodžių melsies po dienos
Ir maldos baigsis nebe Amen – ilgesiais,
Ir kūną iškleiptą patogiai guoly bus sunku padėti,
Ir už klaidas bus daug sunkiau
Ne kam kitam, o sau atleist.
Sujauks tamsa visas tvarkas. Neatpažinsim nei erdvės, nei laiko
Ir bus vienatvė daug žvarbesnė, 
Negu senatvė ar žiema,
Ir židiny seni laiškai liepsnos, nes mes jų nebeskaitom,
Ir nepražilsiu aš labiau, žinios tavosios laukdama.
Tada, kai brėkštant bluks langai
Ir nemiga pils po blakstienom žvyrą,
Aš grįšiu spręsti realybės iš pranašingo dejavu,
O tu žiūrėsi iš dangaus
Kaip pelenai it snaigės byra,
Atminęs neskaitytus laiškus ir mudu šildžiusius jausmus.