Be tavęs kaip be dievo malonės
Negaliu atsimerkti rytais;
Be tavęs kaip be savo tikėjimo
Negaliu žengti žingsnio pirmyn.

Lyg ugnis, paragavusi žibalo,
Aš degu ant tavosios širdies;
Iš manęs gal teliks žiežirbėlė,
Jei rusensim abu, ne vieni.

Be tavęs kaip be oro gurkšnio
Net įkvėpt nepajėgiu naktim;
Gal pažadinsi svają sapne,
Kur bėgiojom kadaise vaikai;

Gal nuskriesim lygi žvaigždžių,
Kad įžiebtume dar vieną saulę.
Eisim kraštais, nebijosim nukristi –
Meilė laikys mudu už rankų.

Be tavęs kaip adata be vudu lėlės
Sau vietos surast negaliu;
Naują lapą verčiu ir einu
Tolyn nuo tavęs jau kitokiu keliu.

Be tavęs kaip be dievo malonės
Negalėjau rytais atmerkti akių –
Lyg ugnis, paragavusi žibalo,
Aš degiau ant tavosios širdies...