Ji taip nuostabiai mokėjo vaikščiot jūra,
Ir skambinti galėjo pasiėmusi rojalį,
Raudono stiklo stygoms byrant
Dykumoj veidais į baltą smėlį.

Pritardavo jai darniai skambantys cimbolai,
Vidurvasario pavakarę Katedroj vėsioj,
Ir dienai gulant horizonto toly
Ir žvaigždę atklijuojant nuo dangaus.

Raudona pasaka brukšneliais ir taškeliais
Iš vargonų vamdžių - tiesiai ant bangų...
Ji taip mėgdavo bučiuot pajūrį
Pasigavusi už palaidų plaukų.