Vėl ruduo. Vėl vijoklis nurausta
Nepasiekęs viršūnės pušies.
Vėl nenoriai velkuosi apsiaustą –
Lino suknios sušilt nepadės.

Baltas vynas raudonu pavirsta,
Vakarai vis ilgės ir ilgės.
Prieš nubundant teks plėšyti tirštą
Šaltą rūką rudenės nakties.

Jau girdžiu, kaip būriuojasi gervės –
Į pietus dangumi nuplasnos.
Židinys nuo žvarbaus vėjo gelbės,
Vėl susėsim prie stalo namuos...

Už rasotų langų rengsis sodai,
Šakomis glausis medžiai nuogi.
Jų likimas kas metai vienodas,
Apkabink ir mane, jei gali....

2019 m. rugsėjo 17 d.