Juk pažįstamos gatvės miestelio –
Jų, dar grįžtančių, nepaklaidina,
Tik prisnūdusį ilgesį kelia...
O kodėl? – nebeklausiam, nes žinom.

Juk ir tu – šičia savas ir svečias,
Tad smagu susitikti nors kartais...
Pašmaikštauti jau esam įpratę,
Žinom, žodis kurs tikras, ko vertas...

Bet gerai, kai šį kartą kalbėjom,
Sakinys neišsprūdo man nuogas...
Jį sakiau, kai buvai jau nuėjęs:
Žavios man tavo žilstančios sruogos...